2018 m. sausio 12 d., penktadienis

Biblijos Interpretavimas Pagal Išorę

Kai gyveno žemėje, Kristus dažnai susidurdavo su fariziejų kaltinimais, susijusiais su žmonių gyvenimo ar Rašto interpretavimo tradicijomis. Tuomet tie Rašto pažeidimai arba neatitikimai buvo susijusios viso labo su tuo, kaip fariziejai interpretuodavo Raštą, ar kokią prasmę primesdavo tam tikroms Jo tiesoms. Tuomet Jėzus galėjo apnuoginti jų išsigalvojimus ir parodyti tikrąją Tiesą.

Tuo tarpu kartais, žydai mėgino Jėzų prigauti tiesioginiais Rašto paliepimais ar ribojimais. Pavyzdžiui, kuomet atvedė paleistuvę, kurią Raštas liepė sumėtyti akmenimis. Taip, fariziejai čia veidmainiavo, atvedė tik vieną pusę ir pan. Bet! Moterį vis dėlto reikėjo užmėtyti, tai sakė Įstatymas. Ir Jėzus to neneigia, tik pats būdamas to Įstatymo Kūrėju, parodo gailestingumą.

Kitas atvejis kai Jėzus gydė per Šabą. Šabo metu negalima buvo daryto jokių darbų ir netgi ribotai vaikščioti. Įstatyme buvo liepta užmušti žydą, kuris dirba šabo metu. Ir šis įstatymas buvo pažodžiui vykdomas. Net šiais laikais šabo dieną jeigu nėra mirties pavojaus, žydai nevartoja jokių vaistų.

Štai ką atsako Jėzus:
"Jei žmogus apipjaustomas sabato dieną, kad nebūtų sulaužytas Mozės Įstatymas, tai kodėl pykstate ant manęs, kad Aš visą žmogų pagydžiau per sabatą? Tad neteiskite pagal išorę, bet teiskite teisingai." Jono 7:23-24

Žinote, kas įdomiausia, kad tai Jėzus sako ne apie papročius, ne apie išvaizdą, ne apie pirmą įspūdį, o apie Dievo Žodį, apie Bibliją.
Šiais laikais dažnai girdžiu pamokslininkus, kurie perspėja dėl kompromisų su Dievo Žodžiu, su tikrąja Tiesa, aiškina Biblija ir parodo kaip kartais žmonės išsisukinėja nuo Šventojo Rašto nurodymų vykdymo. Ir aš visiškai su tuo sutinku, kadangi Biblija yra tikėjimo pamatas ir gyvenimo būdo vedimo pagrindas.
Tačiau tai, ką sako Jėzus, yra perspėjimas, jog teisingums yra aukščiau nei pažodinis Dievo Žodžio vykdymas. Tai labai įdomu. Galima Biblijos nurodymus ir įsakymus vykdyti pagal išorę, o galima juose vadovautis teisingumu.
O taip, tai labai slydi riba. Kaip dažnai mes kaltiname žydus, kad jie kartais labai raidiškai ir paviršutiniškai žiūrėjo į Raštą, tuo tarpu mūsų tarpe tokių nė ką mažiau, kurie aiškiname, kad žinome tiesą ir teisingą aiškinimą ir kartais net niekiname tuos, kurie tiki arba mato ne taip kaip mes. Liūdna matyti tokius brolius. Bet jie tai vadina ištikimybe Kristui ir bekompromisiu Žodžio vykdymu. Tačiau Kristui tai kartais vadina "teisimų pagal išorę", be teisingumo, meilės ir įžvalgos.

2017 m. rugsėjo 19 d., antradienis

Žūdantys klausimai

Visada maniau, kad geriausias būdas padėti žmogui pradėti galvoti savo galva, o ne kažkieno nuomonėmis ar palikimu, tai kelti klausimus. Patogius ir nepatogius. Provokuoti. Ir neduoti atsakymo, sudominti kapstyti giliau, aiškintis.
Ir iš tiesų, daugeliu atveju tai labai padeda ir veikia.

Prieš savaitę girdėjau labai įdomią mintį, kuri privertė mane pervertinti savo požiūrį į šį klausimą. Tapti atsargesniu, turint omenyje pavojus, kurie slypi po neatsakytais klausimais.

O viskas prasidėjo Edeno sode. Biblijos Pradžios knygoje pasakojama, kaip velnias gyvatės pavidalu kalbėjo su Ieva ir kėlė jai klausimus. Klausimus, kurie privertė ją suabejoti Dievo žodžiais, tiksliau sakant jų potekste, ar prasme. Ar tikrai Dievas būtent tai turėjo omenyje? Ten Edeno sode matyt ir gimė moteriška prigimtis pasiduoti kažkieno pasakytų žodžių interpretacijoms, kurios gali nurauti stogą kiekvienam vyrui. :D


"Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?" Pr. 3:1
Na, ir štai jums pavyzdys, kaip klausimai gali sugriauti gyvenimą, palaiminimą, tikėjimą ir net amžinybę. Todėl kai mes keliame žmonėms klausimus, ar provokuojame juos, reikia būti atsargiems, kad tie klausimai neatneštų pernelyg didelių abejonių. Tiksliau ne klausimas, o atsakymų nebuvimas, nesugebėjimas sau išaiškinti. Kartais atsakymai yra reikalingi. Reikalinga pakreipti, nurodyti kelią. Nes teko susidurti su tuo, kad žmonės neradę atsakymo, tiesiog pasimeta ir gyvenimą užpildo abejonės. Reiktų būti atsargiam.

2017 m. rugsėjo 9 d., šeštadienis

Teisumas, dėl kurio keliasusi į pražūtį

Įžymiajame kalno pamoksle Jėzus pabrėžia koks yra svarbus Šventasis Raštas, kuris buvo duotas žydams, kurį jie brangino ir stropiai vykdė.

„Nemanykite, jog aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti. Iš tiesų sakau jums: kol dangus ir žemė nepraeis,  nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, kol viskas išsipildys.“ (Mt. 5:17-18)

Kadangi Jėzus dažnai kritikavo Rašto žinovus ir fariziejus už neteisingą Įstatymo vykdymą ar papildomų įstatyminių naštų sukūrimą, žmonės buvo pradėję galvoti, kad Jėzus nori atsisakyti Įstatymo. Tačiau Kristus aiškiai duoda žinoti, kad Šventasis Raštas turi didžiausią vertę ir autoritetą. 

Tačiau čia Jis nesustoja it tęsia toliau:
„Taigi, sakau jums: jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, - neįeisite į Dangaus Karalystę.“ (Mt. 5:20)

Va čia tai posukis! Visi žmonės buvo tikri kad štai čia yra sektinas pavyzdys kaip reikia vykdyti Dievo paliepimus ir kaip dievobaimingai vesti savo religingumą. Ir žinoma patys Rašto žinovai, bei fariziejai, didžiavosi tuo ką jie daro ir laikė save tikrais Rašto vykdytojais.
Ir štai Jėzus kaip šlapiu skūduru per veidą... Čia yra viena problemėlė. Pažodinis vikdymas visai nėra tai, kas žavi Viešpatį Dievą.

Aš esu sutikęs krikščionių, kurie teigia, kad Bibliją reikia vykdyti pažodžiui, neatsižvelgiant nei į laiką, nei į aplinkybes, nei į situaciją. Vykdyti nieko neišvedinėjant.
Ups, bet tai labai panašu kaip darė Rašto žinovai. Pasižiūrėkite kuo Jėzus juos kaltina (Mt. 5:21-22 ir 27-28). Keista tą suvokti, bet jų problema buvo pažodinis vykdymas ir nesileidimas į jokias interpretacijas.

„Nežudyk!“ Ok, nieko nepapjausiu, nenušausiu, nesukaposiu. „Nesvetimauk!” Ok, nelendu po kaldra pas svetimas gražuoles. Atrodytų tai pagirtinas pažodinis vykdymas. Tie religingi žmonės galvojo, kad būtent tai ir yra tas vykdymas, kuriuo Dievas žavėsis. Nenukrypstant ir neinterpretuojant. 

Tuo tarpu Jėzus, kviečia matyti esmę, matyti kontekstą, matyti giliau ir plačiau: Jis sako, kad žudymas – nėra vien kraujo praliejimas. Žudymas – taip pat yra ir žmonių niekinimas, patyčios, menkinimas ir moralinis žlugdymas. Paleistuvyste – taip pat galima laikyti ir geismą ar geidulį nukreiptą į tą gražuolę, nuodėmingas mintis apie ją, pornografiją, ar netiesioginį seksą. Tai taip pat yra nuodėmė, nors jau visai nepažodinis vykdymas, o rimta Šventojo Rašto interpretacija.

Žmonės klysta, kai mėgina vertinti save pažodiniais Dievo Žodžio vykdytojais. Juk netgi, kai tą patį „Nežudyk“ traktuoji kaip kažkieno mirties atėmimą, - tai viso labo tavo interpretacija, kylanti iš tavo patirties, religingumo ar pažinimo. Neįmanoma neinterpretuoti. Todėl neapsigaukime, kuomet menkiname kitus, kad jie neva ne taip supranta, taiko prie šių laikų ar aiškina kitaip nei mes. Rašto žinovai tikėjosi, kad vykdydami taip kaip parašyta labiau sužavės Dievą. Taip nenutiko toli gražu.

Būkime dėmesingi: Jėzus sakė, kad Šventojo Rašto žodžiai yra gilesni, nei tai, ką paviršutiniškai skaitome. Privalome juos vykdyti ir turime juos taikyti visose gyvenimo srityse, tačiau suprasti bei vertinti turime labai išmintingai. Atmetę bet kokią puikybę, religinį išdidumą, privalome būti atviri ir pasiduoti Šventajai Dvasiai, kad Ji aiškintų mums, o ne mes jai. Bet taip pat turėtume būti be galo atsargūs, kad mūsų interpretacijos ar taikymas nebūtų pataikaujantys mūsų aplinkybėms, ribotumui ar situacijai kurioje esame. Nes anot Biblijos kas nusikalsta prieš vieną Įsakymą, tampa kaltas dėl visų.

„Taigi sakau jums:  jeigu jūsų teisumas nepranoks Rašto žinovų ir fariziejų teisumo, - neįeisite į Dangaus Karalystę.“ (Mt. 5:20)

2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Dievo valia tikinčiųjų kančioms

Ar Dievui patinka tikinčiųjų kančios? Žinoma - ne. Dievo tikslas padaryti žmones laimingais, o kančios tai yra Adomo atneštos nuodėmės pasekmė. Tokį atsakymą dažniausiai išgirstume iš šių dienų pamokslininkų.
O ką, jeigu pasakyčiau, kad tai nėra visiška tiesa? Kartais Dievui patinka mūsų kančios, jis žavisi jomis ir didžiuojasi mumis, einančiais per jas. Skamba šiurpiai. Pažiūrėkime ką sako Biblija:

"Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo. Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis." - 1 Petro 2:20-21.


Dievui iš tiesų nepatinka kančios. Tačiau yra kančių rūšis, kuriai esame pašaukti. Tai kančia, kuri atneša šviesą ir viltį žūvančiam pasauliui
Kitaip tariant jeigu tu patiri sunkumus ir priespauda dėl Kristaus vardo, tai yra kažko verta. Tai nėra beprasmis sunkumas, kuris palaužia tavo dvasią ir atneša tamsią naktų į tavo gyvenimą. Tai yra kančia ir priespauda, kuri be galo brangi Dievui, už ką jis žada apdovanojimą ir kurią jis pats patyrė. Kristus nereikalauja kažko daugiau nei Jis pats pergyveno. O ar gali būti daugiau kai JI savo gyvybę atidavė už mus?
Taigi Dievui brangios kančios, kurios prisiimamos dėl Jo vardo. Tai nereiškia, kad reikia jų ieškoti, kankinti save, pasiduoti į asketizmą ar pan., bet kai ateis išmėginimas, kuriame turėsime pasirinkimą išgelbėti savo gyvybę (reputaciją, komfortą, neliečiamumą), bet paaukosime ją, kad išliktume ištikimi Kristui, - taip kaip tik ir yra tai, kam esame pašaukti ir tai, kas parodo meilę Jam ir ištikimybę.
Ir tuomet mūsų garbinimas jau nebe žodžiai ir giesmės, o mūsų gyvenimas.

2017 m. vasario 27 d., pirmadienis

Nelogiški reikalavimai

Taip jau yra, kad turime pripažinti jog kartais netikintys žmonės, savo gerais darbais ir charakteriu būna pranašesni už krikščionis. Taip yra todėl, kad visi esame skirtingi ir pasiduodame Dievo auklybai ir tobulinimui labai skirtingai.
Jėzus Kristus dažnai kalbėjo apie tai, kad Jo mokiniai turėtų būti šioje srityje gerokai pranašesni už pasauliečius. Kad ir vien dėl to, kad Jo įsakymai ir nurodymai yra virš to, ką vadiname logika. Jie neatrodo teisingi ir protingi. Kad ir pavyzdžiui čia:

"Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas." Lk. 6:32-36

Kam elgtis taip, kaip nenaudinga, arba sąmoningai eiti ten, kur tiksliai žinai jog patirsi nuostolių ir tai nebus tau naudinga? Toks elgesys yra kažkokia nesveika auka. O juk Jėzus ir norėjo, kad gyventume Jo pavyzdžiu. O Jis atėjo, kad taptų auka dėl kitų. Panašiai ir savo mokinių gyvenimą Jis matė kaip pasiaukojantį, neieškantį sau naudos, praturtinantį kitus ir neprisirišusį prie šio laikino pasaulio.
Jei aiškiai suvoksime, kad einame į amžinybę, o čia tik esame tam, kad truputį pagyvenę būtume linku, ar nuorodą, liudijimų apie Dievą kitiems žmonėms, bus daug lengviau paminti savo išdidumą ir gyventi pagal Jėzaus savo mokiniams reikalaujamus standartus.

2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Svetimšalių išdaigos

Kas bent kiek susipažinęs su Biblija, žino, prisimena, kad vienas žymiausių įvykių Senajame Testamente, kuris padarė didžiausią įtaką izraelitams, formavo juos kaip tautą ir sukūrė įstatyminę bazę, yra žydų išėjimas iš Egipto.
Egipte jie buvo vergai. Tačiau, vadovaujant Mozei, Dievas privertė faraoną išleisti juos iš Egipto. Jis buvo sudomintas kuo greičiau jų atsikratyti, kad baigtųsi krašto siaubimas ir mirtys egiptiečių tarpe. Toliau žydams nusimatė ilgą kelionė per jūrą į kitą dykumos pusę, kur jų laukė Dievo pažadėtas kraštas.
Tačiau didžiausia žydų tautos problema buvo nuolatiniai sukilimai ir nepasitenkinimas sąlygomis. Ir nors, rodos jie žengė į laisvę ir klestėjimą, o šiuo metu turėjo šiek tiek pakentėti, jie nuolat murmėjo ir maištavo. Bet štai radau įdomią vietą Skaičių knygoje, kuri šiek tiek paaiškina kaip tai užgimdavo.
"Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: „Kas duos mums mėsos?..." Sk. 11:4.
Žydai keliavo ne vieni, su jais keliavo ir kitų tautų žmonių. Egipte jie gyveno ilgai, tad ir santuokos dažnai buvo mišrios, be to jiems keliaujant taip prisijungdavo vieni kiti keleiviai ir pan.
Kiekvienam gaisrui reikia kibirkšties, kiekvienam maištui reikia pradininko. Biblija mums sako, kad šiuo atveju tai buvo ateiviai arba svetimšaliai, kurie pirmieji pradėdavo rodyti nepasitenkinimą, kuo greitai uždegdavo ir visus kitus.


Per mūsų gyvenimą, kartu su mumis taip pat keliauja įvairūs žmonės. Vieni jų yra artimi ir tie, kuriems mes rūpime, kurie pergyvena dėl mūsų ateities ir palaiko mus kas bebūtų. Kiti gi žmonės yra tik pakeleiviai, kurie trumpam ateina, o po kurio laiko išeina iš mūsų gyvenimų. Kartais tai įvyksta nepastebimai, o kartais triukšmingai ir griaunančiai.
Prisimindami kontekstą, kuriame vyksta šie apmąstymai, turėkime omenyje, kad mūsų gyvenime bus žmonės, kurie negyvena tokiomis vertybėmis kaip mes, jie neina į tą Pažadėtą žemę kaip mes, jie nekovoja tas kovas kaip mes ir jiems nereikia to ištvermingumo ir kantrybės kaip mums. O kuomet tai ne jų kova, žinoma, kad jie abejos tavo pasirinkimais ir keliais, apeliuos į tavo "sveiką protą" ir kitaip gundys tave sukilti prieš Dievą ir pasiduoti murmėjimui.
Ir jeigu tu pasiduosi tam, labai greitai tavęs lauks toks pats likimas kaip Izraelio tautos...

2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Viskas, kas mano - yra tavo!

Vienas žymiausių Jėzaus palyginimų Evangelijose, neabejotinai, yra apie sūnų palaidūną.
Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris atėjo pas tėvą ir paprašė iš anksto savo palikimo dalį, o vėliau iššvaistė viską ir buvo priverstas grįžti gėdingai atgailauti atgal į tėvo namus be nieko. Vietoj to, kad leisti sūnui deramai atpirkti savo nusikaltimą, tėvas atleido jam, pagerbė ir surengė puotą jo garbei. Ir, žinoma, tai sukelia vyresniojo brolio nepasitenkinimą.

Biblija pasakoja: "Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ "

Tai alegorija, kurią papasakojo Jėzus Kristus apie Dievo ir nusidėjėlio santykius. Vyresnis brolis simbolizuoja jau tikinti žmogų, tą kuris jau yra su Tėvu.
Žinote, žmogus kuris kątik pažino Dievą, jaučiasi it ant sparnų. Jis tiesiog alsuoja meile Dievui, yra pasiruošęs toli žengti Jo garbei, daug ką nuveikti. Tai mes vadiname "pirmąja meile". Jo gyvenime vyksta Dievo stebuklai, pasireiškia Dievo galia, jis drąsiai skelbia Evangeliją ir daro Dievo darbus.
Seniai gi įtikėjęs žmogus, pasidavęs savo religinei rutinai, jau daugelį tų dalykų neturi, nejaučia, tuo negyvena ir neatnaujina savo užsidegimo. Ir atsitinka, kad jam pavydu žvelgiant į šį "pienu besimaitinantį" naujoką, kuris toks drąsus ir kažkodėl Dievas jo gyvenime taip stipriai veikia. Atsikartoja Jėzaus palyginimo istorija...


Tačiau noriu atkreipti dėmesį į Tėvo žodžius. "Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo." Ar suprantate? Nesvarbu kiek esi tikintis - Dievo galia ir stebuklai, gyvenimas pergalėje ir Dvasioje visada yra tau prieinami! Dievo tau tai duoda. Naudokis tuo, kas tavo! Kas tau neleidžia puotauti su draugais, valgyti tavo ožiuką?! Šventoji Dvasia yra tavyje, veik Jos jėga, naudokis Dievo dovanomis, patirk stebuklus, ženk tikėjimu, naudok dovanas, pergyvenk Dievo vedimą, pripildymą išmintimi, patepimą Dvasia - visa tai šalia tavęs ir priklauso tau! Nemiegok savo religinėje rutinoje, stokis ir naudok. Nes visa kas mano, yra ir tavo.

2016 m. spalio 21 d., penktadienis

Kai pranašystė susiduria su realybe

Luko Evangelijoje 1 skyriuje pasakojama be galo įdomi istorija apie Jono Krikštytojo tėvus - Zacharijų ir Elžbietą. Zacharijus buvo aukšto luomo kunigas. Daug pasiekęs karjeroje ir tarnystėje, jis vis tiek buvo nelaimingas. Ir to priežastimi buvo tai, jog jų šeima buvo bevaikė. Jo žmona, Elžbieta, negalėjo turėti vaikų, o jie jau buvo sulaukę senyvo amžiaus. Tais metais Zacharijaui burtu keliu teko eilė įžengti į šventyklos šventąją vietą smilkyti smilkalų. Ten jam pasirodė angelas ir pranešė, kad jo maldos išklausytos ir greitai jam gims sūnus, kuris bus ypatingai Dievo pateptas ir bus pranašu. Zacharijus, būdamas realistas ir matydamas kokio senumo yra jis ir jo žmona, aiškiai suprato, kad šiaip tai, čia neįmanomas dalykas - neužilgo jiems į kapą reikės gulti, o ne vaikus gimdyti. Jis suabejojo. Dėl to, Dievo nutarymu, jis tapo nebylys iki tos dienos, kol gimė vaikas.
Įsivaizduokite arčiau visą veiksmą. Zacharijus meldėsi dėl šios savo svajonės. Jis maldavo Dievą, prašė šio palaiminimo. Ir štai jis randasi pačioje švenčiausioje vietoje, kur yra Dievo buvimas, Jo artumas ir pats angelas jam paskelbia įvykius, kurie įvyks. Kaip tokioje aplinkybėse įmanoma netikėti tuo, ką sako pats Sutverėjas?! Žinote, mumyse gyvenantis realizmas ir tikrovės supratimas yra didžiausi tikėjimo žudikai. Mes žinome kas yra įmanoma, o kas ne. Mes žinome, kaip veikia pasaulis. Ir netgi melsdamiesi mes žinome tikėtina išsisprendimą, kurio meldžiame. Ir jeigu Viešpats elgiasi kažkaip kitaip, mums netikėtai, mums trūksta tikėjimo, abejojame ir netgi galime pulti į neviltį nuo to, kad Dievas elgiasi mums nesuprantamai ir kitaip nei tikėjomės. Štai tas realybės ir tikėjimo susidurimas. Vieta, kada išaiškėja kas esame iš tikrųjų, kokia yra mūsų dvasinė branda, koks tikėjimas...

2016 m. sausio 17 d., sekmadienis

Biblija vs. Mokslas

Kaip Bibliją rašę žmonės galėjo žinoti apie dalykus, kuriuos tik po keliasdešimt šimtmečių atrado mokslas? Paprastas atsakymas - šiuos dalykus jiems atskleidė Dievas!

- Naktinio dangaus šiaurėje yra sritis, kurioje nėra žvaigždžių. Atrasta tik XIX amžiuje. Biblijoje užrašyta Jobo 26, 7.

- Žemė yra laikoma nematomų jėgų. Atrasta tik 1650 m. Biblijoje užrašyta Jobo 26, 7.

- Žemė yra apvali. Atrasta tik XV amžiuje. Biblijoje užrašyta Izaijo 40, 22 (King James Biblijos vert.: “It is he that sitteth upon the circle of the earth”; rusiškas Sinodo vert.: «Он есть Тот, Который восседает над кругом земли»).

- Diena ir naktis Žemėje vyksta vienu metu. Atrasta tik XV amžiuje. Biblijoje užrašyta Luko 17, 30-35.

- Taikoma ankstyva raupsų diagnostika. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 13.

- Karantinas naudojamas kaip priemonė, kovojant su ligomis. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 13, 1-46.

- Gyvūnų kraujas sukelia ligas. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 17, 13-14.

- Kraujas yra būtinas, norint išsaugoti gyvybę. Atrasta tik XIX amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 17, 11.

- Vandenynai turi natūralius keliavimo (plaukiojimo) kelius. Atrasta tik 1854 m. Biblijoje užrašyta Psalmių 8, 8.


- Dauguma jūrinių laivų turi vandentalpos santykį 30:5:3. Atrasta 1860 m. Biblijoje užrašyta Pradžios 6.

- Žinios apie radijo astronomiją (žvaigždžių siunčiamus signalus). Atrasta 1945 m. Biblijoje užrašyta Jobo 38, 7.

- Vandenynuose yra gėlo vandens srovės (šaltiniai). Atrasta tik 1920 m. Biblijoje užrašyta Jobo 38, 16.

- Žinios apie begalinį (nesuskaičiuojamą) žvaigždžių skaičių. Atrasta 1940 m. Biblijoje užrašyta Pradžios 15, 5.

- Oras turi svorį. Atrasta tik XVI amžiuje. Biblijoje užrašyta Jobo 28, 25.

- Materija yra sudaryta iš nematomų dalelyčių. Atrasta tik XX amžiuje. Biblijoje užrašyta Hebrajams 11, 3.

- Grįžulo ratai ir kitos žvaigždės (žvaigždynai) juda erdvėje. Atrasta tik XIX amžiuje. Biblijoje užrašyta Jobo 38, 32.

- Žinios apie nesiliaujantį ciklinį (judantį ratu) vandens ciklą. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Ekleziasto 1, 7.

- Žmogus buvo paskutinė sukurta gyva būtybė. Atrasta tik XV amžiuje. Biblijoje užrašyta Pradžios 1.

Parengta pagal www.bible-facts.ru

2013 m. gruodžio 16 d., pirmadienis

Ar Dievas baudžia?

Kai kurie tėvai dar vaikystėje savo vaikus gąsdina: "Nedaryk taip, nes dievulis nubaus". Vaikams peršama mintis, kad Dievas sėdi ir viską stebi su pagaliuku rankose, tik ir pasiruošęs vožtelt per nagus neteisingai pasielgusiam. Taip jaunas žmogus užauga su baudžiančio Dievo įsivaizdavimu.
Dievas, kurio pagrindinė funkcija yra baudžiančioji disciplina niekam nėra mielas. Draugauti su tokiu Dievu niekas nenorėtų. Aš taip pat.
Žinome, kad Dievas yra meilė. Bet ne tik meilė. Dievas taip pat vykdo teisingumą, kurią mes, žmonės, kartais nenorime priimti kaip meilės išraiškos. Ir tai turbūt yra normalu, žmogiška. Bet tema ne apie tai.

Ezechielio pranašystės18 skyrius nagrinėja temą akip tėvai atsako už vaikų nedorumą ir kaip vaikai kenčia nuo tėvų neteisingo gyvenimo. Kaip būna su atgailaujančiu nedorėliu ir kas bus teisiajam, nusigręžusiam nuo savo teisumo. Skyriui besibaigiant Dievas sako (30 eilutėje): "Aš teisiu jus, o Izraelio namai, kiekvieną pagal jo kelius. Nusigręžkite nuo savo nusikaltimų, kad jūsų neteisybės jūsų nesunaikintų."
Čia mums yra atskleidžiama labai paprasta tiesa. Ne Dievas yra baudėjas. Mus kankina, baudžia ir naikina mūsų pačių nusikaltimai. Dievas yra tik, jeigu taip galima būtų išsireikšti, sėjos ir pjūties įstatymo įkaitas. Savo pasakyto žodžio ir savo ištikimybės įkaitas. Jis vykdo teisingumą ir tiesiog privalo suteikti atpildą už nuodėmę, ar už teisumą.
Kuo mažiau mes nuodėmiausime, tuo mažiau mūsų nusikaltimai mus griaus ir naikins. Tuo laimingesni busime. Ir nėra čia jokios mistikos, Dievo Žodį jau seniai patvirtina psichologai ir psichiatrai. Yra papraščiausi visatos dėsniai. Ir jie yra ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai. O kad pastaruosius išmanytume, turime į rankas paimti Bibliją.

2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

Nenuovoki širdis

Morkaus evangelijos 6 skyriuje skaitome pasakojimą, kuomet Jėzus ėjo ežero paviršiumi. Dar dieną Jėzus bendraudamas su žmonėmis buvo padaręs duonos padauginimo stebuklą, o naktį, tarp 3-6 val. nakties susitiko su mokiniais vidury ežero, eidamas vandens paviršiumi.
Šios istorijos pabaigoje pastebėjau labai įdomius Morkaus žodžius: "Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki".
Kai skaitome šią vietą kitomis kalbomis, suprantame, kad kalbama, jog mokiniai nepasimokė iš duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo sukietėjusi.

Reikalas tas, kad mokiniai sudalyvavę duonos padauginime, suvokė ir padarė išvadą, kad Kristus yra galingas maitintojas ir jiems nebereikia sukti galvos dėl bado. Esant sudėtingai situacijai, Jis galįs juos pamaitint. Tačiau tai nėra ta išvada, kurios norėjo Jėzus; išvada, kurią derėjo padaryti.
Morkus leidžia mums manyti, kad mokiniai naktį neturėjo taip jau baisiai stebėtis, o tikėtis, kad Kristus turi ir vaikščiojimo per vandenį galią.
Kitaip sakant, mokiniai turėjo patikėti, kad Jėzus Kristus yra Gyvojo Dievo Sūnus ir tokiu būdu patikėti tuo, kad Jam nieko nėra neįmanomo. Taip pat Morkus mums atskleidžia, kad mokinių problemą buvo nenuvoki, arba užkietėjusi širdis.


Ar nepanašiai būna su mumis? Mes gauname atsakymą į maldas dėl kažkokios problemos, patyriame stebuklą kažkokioje srityje ir patikime Kristaus galia vaduoti mus iš sunkumų. Tačiau kuomet ateina išmėginimai kitoje gyvenimo srityje, mes jau vėl panikuojame ir einame iš proto mėgindami išspręsti susidariusią situaciją. O vertėtų nueiti pas Jėzų ir prisiminti Jo jau padarytus darbus ir, tikint Juo visagalybe, atiduoti Jo žinion naują savo gyvenimo problemą.
Kad galėtume gyventi tokį gyvenimą, mums reikėtų rūpintis savo širdies minkštumu, jautrumu Šventajai Dvasiai, Dievo balsui. Kuo daugiau bendrausime su Jėzumi ir kuo daugiau savo gyvenimo patikėsime Jam, tuo labiau mūsų širdis minkštės ir taps atvira Dievo veikimui. Ne tik mumyse, bet ir aplinkinių gyvenime.

2012 m. sausio 9 d., pirmadienis

Krikščionybė iš išskaičiavimo

Luko evangelijos 14 skyriuje Jėzus atskleidžia įdomių dalykų, kuriuos mes kiek primiršę mūsų laikais.
Šio skyriaus 25-35 eilutėse Kristus kalba apie sekimo Jėzumi kaina ir pateikia tris iliustracijas, arba palyginimus: apie bokštą, apie karalių, einantį į karą ir apie druską.
Man pasirodė, jog ši atkarpa turi dvi pagrindines mintis, kurios paslėptos šiose žodžiuose: "26 „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys. 27 Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys."

Čia yra dvi pusės.
Visų pirma, sekimas Jėzumi reikalauja didelio atsidavimo. Jėzaus metafora apie neapykantą artimiausiems žmonėms, nereiškia, kad reikia pažodžiui neapkęsti savo tėvų, žmonų, vyrų ar vaikų. Tačiau sekimas Kristumi reikalauja meilės, kurį viršytų visas kitas meiles, esančias šiame pasaulyje. Kai pirmoje vietoje būna Dievas, o šeima tik antroje. Žmogus, norėjęs eiti su Juo, turėjo palikti viską ir eit. Tai didelis iššūkis, kurį sunkiai vykdo šiuolaikinė krikščionybė.
Antra pusė kalba apie kryžiaus nešimą. Žmogus, sekantis Kristumi turi nešti kryžių, kitaip negali būti Jo mokiniu. Tai praktiškai vienintelis dalykas, kurį žmogus privalo turėti su savimi. Kalbant apie kryžių, reikia pastebėti Jėzaus žodžius "kas neneša savo kryžiaus..", kurie kalba apie kryžiaus priklausomybę tam žmogui. Kristus neuždeda naujo kryžiaus, kuomet žmogus ateina pas Jį, Jis kalba apie tai, kas jau priklauso tam būsimajam mokiniui.
Štai jums pavyzdys. Įsivaizduokite šeimą, kurioje auga neįgalus vaikas. Šios šeimos gyvenimas yra labai sunkus. Tėvai nebeturi laiko nei sau, nei poilsiui, nei pramogoms, - visas gyvenimas ir rutina sukasi aplink pareiga ir rūpestį savo vaiku. Ir štai, tarkime, šeimos galva tampa tikinčiu, Dievas jį pašaukia Juo sekti. Perskaitęs, kad reikia neapkęsti visų savo giminių (t.y. atsiduoti labiausiai Kristui), šis žmogus pamiršta savo žmoną, savo vaiką ir pradeda "Dievo valią", atsiduoda visas į tarnystę Jam, pamiršdamas savo gyvenimiškus įsipareigojimus, t.y. savo kryžių.. Tai nėra tinkama Dievo akyse. Nes šis tikintysis pameta savo kryžių, kas užveria jam kelią būti Jėzaus mokiniu.

Taigi neapykanta ir kryžius. Šie du dalykai būtini Kristaus sekėjui ir mokiniui.
Grįžtant prie Kristaus palyginimų, aiškėja viena labai įdomi mintis - kad žengimas į Kristaus kelią turi būti apskaičiuotas, pasvertas ir įvertintas. Žmogus, įvertinęs visus reikalavimus ir būsimąjį gyvenimą, ir ryžtingai žengęs paskui Kristų, iš tiesų vertas Jo.
Tą Jėzus pavaizduoja kalbėdamas apie bokštą ir karalių: "Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?" ir "Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių karių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!".

Kaip bebūtų, šiuolaikiniai mokytojai ir pamokslininkai jau pamiršo šią tiesą. Pristatydami nusidėjėliui gyvenimą su Kristumi, jie kalba apie didžiulę Dievo meilę, būsimas palaimas, klestėjimą, ramybę ir laimę žemėje bei džiaugsmą amžinybėje. O kur išmėginimai, šėtono puolimai, kova su aistromis, savo gyvenimo aukojimas, kryžiaus nešimas ir t.t.?

Savo palyginimus apie savo pasekėjus, Kristus baigia pavyzdžiu apie druską. Krikščionis stojęs į siaurą kelią ir neįvertinęs sunkumų, kuriuos jis žadą, nepaėmęs savo kryžiaus ir palikęs širdį savo namuose, yra panašus į druską, praradusią savo sūrumą ir niekam netinkančią.
"Ją išmeta laukan... Kas turi ausis klausyti - teklauso!"

2010 m. vasario 19 d., penktadienis

Apie pinigus, progas ir antrąjį Kristaus atėjimą

Keletas minčių iš Luko 21 skyriaus.
Labai puikus apokaliptinis skyrius, turintis gausybę minčių, tačiau aš kaip visuomet apsiribosiu keliomis nepastebėtomis arba neakcentuotomis vietomis.

1. Skyrius prasideda istorija apie našlės skatiką. Vienas mano pažįstamas žmogus kartą priėjo ir sako: Žinai, vis dėlto gera ta istorija apie Jėzų kai jis apsimetė
elgeta ir prašydamas pinigų, žiūrėjo kiek kas aukoja.. Pagalvojau: oba, įdomi interpretacija! :D
Kaip bebūtų, čia mes randame Jėzaus žodžius: "Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui."

Finansinis klausimas labai yra įdomus klausimas. Vieniems jis yra pats sunkiausias, o kiti, vykdydami finansinę tarnystę, nori taip atsipirkti nuo didesnio pasiaukojimo Dievo darbui.
Tačiau man užkliuvo tai, kad šioje istorijoje praktiškai yra svarbi ne tik žmogaus širdis, bet ir suma. Kaip tai? Įsivaizduokite situaciją, kai tarkim milijonierius nuoširdžiai meta mėnesinę 10Lt auką. Širdis čia dalyvauja, tačiau jo auka nėra adekvati jo pajamoms ir gaunasi ta situacija iš Luko evangelijos, kad aukojama iš to, kas atlieka. Taigi, realiai negalima būtų teigti, kad šiame tarnvime svarbiausia yra nuoširdumas, tačiau lygiai taip pat neteisinga būtų teigti, jog svarbiausia yra suma. Matyt čia reikalingas derinukas. ;) Reik nepamiršti to.

2. Antra mintis prasideda 12 eilute: "Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti." Pamąsčiau kaip stipriai skiriasi šiuolaikinė krikščionybė nuo ankstyvosios... "Tai bus jums proga liudyti," - sako Jėzus. Jeigu mane tąsytų po visokias sinagogas ir karalius dėl Jėzaus vardo, aš tikriausiai melsčiausi, kad Dievas mane išlaisvintų nuo to ir nematyčiau tame nieko gero. O matyt, mokiniai, matė, jog tai yra proga. Proga liudyti, skelbti evangeliją. Mes, šių dienų krikščionys ne tik nepastebime tokių progų, o dažnai iš viso apleidžiame didįjį paliepimą.

3. Ir pagaliau trečias dalykas - mano akys nepraslydo pro 34 eilutę, kurioje kalbama apie pasirengimą Kristaus atėjimui: "Saugokitės, kad jūsų širdys nebūtų apsunkusios nesaikingumo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai." Trys dalykai, kurie gali užmigdyti lukiantįjį. Nesaikingumas, girtavimas ir gyvenimo rūpesčiai. Nesakingumas, kai nuolatos kažką gyvenime sieki ir visas pstanga dedi savo tikslo įgyvendinimui. Girtavimas ir kiti svaigalai skatina palaidumą ir apsileidimą, kuomet žmogus vis mažiau lieka panašus į save. Ir pagaliau gyvenimo rūpesčiai, kasdienė rutina, kuri praryja žmogų, įveldama jį į daugybės mažų problemyčių sprendimą.
Ir nebėra žmogaus, o Kristus tai ne už kalnų...

2009 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

Kada skubi pas Dievą?

Pranašo Izaijo knygoje 51 skyriuje aprašytas labai gražus Dievo kreipimasis į žmogų, išsigandusį savo gyvenimo aplinkybių. Ši Dievo kalba užrašyta šiame skyriuje nuo 12 eilutės.

Įdomų momentą joje pastebėjau.
Mes linkę mąstyti ir netgi esame sukūrę tokį posakį, kad kai žmogui bloga, - jis bėga pas Dievą, o kai gera - pamiršta Jį. Na taip, čia neverta ginčytis, dažniausiai tai yra tiesa. Savo gerovėje mes pamirštame DIevą, kadangi esame pripratę, jog Jis yra mūsų stebuklinga lazdelė. Kai stipriai prispaudžia bėda - tuomet šaukiamės Jo ir dedamės tikinčiaisiais. Liūdna. Teko skaityti vieno auoriaus mintį: "Jeigu tu nesugebi būti su Dievu tavo gerovės metu, tai argi neturėtų Dievas laikyti tave nuolatinėje bėdoje, kad nepamirštum Jo?"

Taigi, ši vieta pateikia truputi kitokią poziciją į mūsų bėdas. Dievo kalbos potekstė yra ta, kad kai žmogus susidurė su bėda - engiančiu priešu - vietoj to, kad šauktis Dievo, - jis pamiršta savo VIešpatį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų: pala, kaip tai įmanoma, - juk turėtų būti atvirkščiai.
Bet įsigilinus suprantu, kad toks atvejis yra taip pat labai dažnas. :) Ogi tai tokia situacija, kai savo bėdoms spręsti mes pasitelkiame savo protą ir savo pastangas. Kartais mes pradedame patys ieškoti išeičių iš bėdų (dažnai privirdami dar daugiau košės), užuot atidavę Dievui mus slegiančius dalykus. Man teko pergyventi tokią situaciją.

Dievas yra tas, kuris suvokia mūsų situaciją visapusiškai ir žino jos priežastis, pasėkmes ir visus geriausius įmanomus kelius iš jos. Tad kam varginti save tuo, ką mes kaip krikščionys turime privilegiją atiduoti mūsų Tėvui ir gauti geriausius rezultatus?

2009 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Kai prakalba Šventoji Dvasia

Šventajame Rašte aiškiai matyti, kad žmonės gyveno, veikė ir tarnavo Dievui vedami Šventosios Dvasios. Dažnai galime sutikti tokių frazių, kaip "paragainti Šventosios Dvasios jie pasielgė taip ir taip", "Šventoji Dvasia neleido jiems eiti ten ar ten", "prakalbėjo Šventoji Dvasia" ir t.t.

Ką gi, Dievas nepasikeitė ir mūsų laikais, - viskas tik priklauso nuo mūsų jautrumo Šventosios Dvasios balsui ir to, kaip mes artinamės prie Dievo ir kokį gyvenimą Jam gyvenam.

Apaštalų darbų 20-21 syriuose aprašomi paskutiniai Pauliaus darbai, jo pasiruošimas mirčiai. Jis žinojo, kad netrukus sulauks mirties. Jam buvo tai išpranašauta daugelio žmonių. Kai jis dar keliavo po Azija, daugelis tikinčiųjų jį ragino nekeliauti į Jeruzalę, nes ten jo lauks mirtis. Tačiau Paulius vistiek eina..

"22 Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, 23 tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai. 24 Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją." 20 sk.

"4 Suradę mokinių, prabuvome su jais septynias dienas. Dvasios apšviesti, jie patarė Pauliui dar nevykti į Jeruzalę." 21 sk.

"10 Mums būnant dar kelias dienas, iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu Agabas. 11 Jis apsilankė pas mus, paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, pasakė: „Šventoji Dvasia kalba: 'Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, tokiu būdu Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas'“. 12 Tai išgirdę, ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę." 21 sk.

Hm.. Ar galima tai suprasti taip, kad Paulius nesiklauso Šventosios Dvasios skatinimų ir liudijimo ir elgiasi savaip? Ar tai reiktų suprasti kaip Pauliaus ėjimą Dievo paskirtuoju keliu? Pvz 21:4 sako, kad Šventosios Dvasios apšviesti mokinai ragino nevykti į Jeruzalę.

O galbūt šiame kontekste galima būtų prisiminti įvykį iš Jėzaus gyvenimo, kai Simonas Petras ragina Jėzų neiti Golgoton kentėti? :) Na, bet tuomet aiškiai buvo pasakyta, kad per Petrą kalbėjo velnias, tačiau čia taip pat aiškiai rašoma, jog kalba Šventoji Dvasia..

Įdomu. Ir vis dėlto norisi tikėti, kad Paulius buvo teisus priimdamas šiuos artėjančius įvykius kaip Dievo valią ir kelią į amžiną užtarnautą poilsį kartu su Jėzumi. Juk jis kaip sako: "25 Ir štai dabar aš žinau, kad daugiau nematysite mano veido jūs visi, su kuriais esu buvęs, skelbdamas Dievo karalystę. 26 Todėl aš šiandien iškilmingai pareiškiu, jog nebūsiu kaltas, jei kas pražus! 27 Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus." (20:25-27)

Galbūt vertėtų pamastyti kaip mes šiais laikais girdime Dievo Dvasią ir kaip reaguojame į Jos balsą.

Miegas per pamokslą

Pasirodo ne taip jau mes ir sublogę šiais laikais. :)
Per pamokslus miega ne tik šiuolaikiniai krikščionys, kuriems lankymasis bažnyčioje veikiau yra pareiga, nei gyvojo Dievo balso paieškos, bet Apaštalų darbų 20 skyriuje yra pasakojimas apie tai, kaip vienas vaikinukas užmigo per apaštalo Pauliaus pamokymus ir dėl to netgi iškrito iš trečio aukšo pro langą. :) Mat jis užmigo sdėdamas ant palangės.
Kaip bebūtų gaila, tačiau vargšelis tokiu būdu nusigalabijo. Visa laimė, kad Dievas norėjo parodyti savo šlovę ir per Paulių prikėlė šį jaunąjį tikintįjį. Tikriausiai vyrukas gavo atsimintiną pamoką apie miegą per pamokslus. :) Nors iš kitos pusės, nebuk jis užmigęs, - nebūtų įamžintas Šventajame Rašte ir jo garbei nebūtų sakomi pamokslai. Nors jis tikriausiai to ir nežinojo. :D

Šį istorija aprašyta Apaštalų darbų knygoje 20 skyriuje, 7-12 eilutės.

2009 m. sausio 20 d., antradienis

Kieno krikštą turi tu?

Apaštalų darbų 18-19 skyriuose yra pasakojama pora įdomių įvykių.
18 pabaigoje skaitome:

24 ...vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, atvyko į Efezą. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. 25 Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą. 26 Jis drąsiai ėmė skelbti sinagogoje. Išgirdę jį kalbant, Priscilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią.

Tikintysis mokino apie Jėzų, gerai išmanė Raštus, buvo sėkmingas savo veikloje, bet pažinojo tik Jono Krikštytojo krikštą. Įdomus faktas. Akvilas su Priscilė turėjo jam paaiškinti nuodugniau Kristaus kelią.

Tačiau tai dar ne viskas. Kito skyriaus pradžioj skaitome:

1 Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir 2 paklausė: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.“ 3 Jis klausė toliau: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?“ Jie atsakė: „Jono krikštą.“ 4 Tada Paulius paaiškino: „Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų.“ 5 Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan. 6 Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti. 7 Iš viso jų buvo bene dvylika vyrų.

Nu va. Šiose vietose rutuliojama įdomi tema apie skirtingus krikštus. Kas galėtų apie tai pamanyti, kad jau tais laikais požiūris į krikštą buvo skirtingas.

Mūsų laikais kunigai žmones krikštyja skirtingais tikslais, o tikintieji krikštui suteikia skirtingą reikšmę ir simboliką. Šioje vietoje matome, kad Jono krikštas buvo - atgailos krikštas. Kitaip sakant krikštas nuodėmėms atleisti. Teko girdėti, kad kai kurios krikščioniškos kryptys (pvz katalikų, galbūt ortodoksų) taip pat krikštyja vaikus nuodėmėms atleisti. Tai.. nejaugi jų krikštas - tai Jono krikštas?

Mūsų, evangeliškos bendruomenės į krikštą žiūri kaip į mirties ir prisikėlimo naujam gyvenimui simbolį, pasižadėjimą Dievui tarnauti švarią sąžine iki gyvenimo pabaigos. Būtent tokią krikšto, Jėzaus Kristaus krikšto aiškinimą randame Pauliaus laiškuose.

4 Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. (Rom 6)

Todėl žmonės, kurie pradeda lankytis mūsų bendruomenėse kartais prašo juos pakrikštyti iš naujo, kad jie galėtų sąmoningai priimti Jėzaus krikštą.

O kieno krikštu pakrikštytas tu? Jono ar Jėzaus?

2009 m. sausio 12 d., pirmadienis

Apie Dievo kalną

Visi turbūt puikiai pamename Dievo kalną, apie kurį pasakoja Išėjimo knyga. Ant Dievo kalno Horebo, apie kurį pasakoja Išėjimo 3 skyrius, Dievas pirmą kartą pakalbino Mozę iš degančio krūmo.

"1 Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo ­ Dievo kalno. 2 Viešpaties angelas pasirodė jam degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendėjo liepsnoje, nesudegė. "

Įdomu tai, kad šis įvykis vyksta Mozei ganant avis. Reiškias šis kalnas buvo tose vietovėse, kurias Mozė neblogai išmanė. Juk kitaip jis pasiklystų kartu su savo avimis. :)

Kitas Dievo kalnas minimas vėliau yra Sinajaus kalnas, ant kurio Mozė gavo dekalogą, 10 Dievo įsakymų. Aplink Sinajaus kalną, dėl savo nepaklusnumo, žydai vaikščiojo 40 metų ir tik paskui įėjo į Pažadėtąją Žemę.

Teologai ir istorikai kalba apie tai, kad nebuvo dviejų skirtingų kalnų. Tame pačiame kalne Mozę kalbino "Dgantis krūmas" ir ant to paties kalno buvo nusileidęs Dievas, davęs Mozei dešimt įsakymų.

Kila įdomus klausimas: jei Mozė taip gerai žinojo lanšaftą, aplinkinę vietovę, kaip taip atsitiko, jog jis su tauta 40 metų vaikščiojo aplink tą patį kalną ir niekaip negalėjo patekti į Pažadėtąją Žemę?

Aš manau, jog todėl, kad nuo Dievo valios niekas negali pabėgti. Jeigu Dievas buvo nusprendęs nepaklusnius žydus laikyti dykumoje, tai kaip besistengtų Mozė, niekaip negalėtų priversti žydus nukeliauti ten greičiau. :)

2008 m. gruodžio 3 d., trečiadienis

Iš ap.d. 10 skyriaus

Kornelijus - buo pamaldus pagonis, kuris darė daug gero ir tikėjo turėjo bendravimą su gyvuoju Dievu. Dievas nusprendė apsireikšti Kornelijui ir pataisyti jo kelią. Apie tai pasakoja 10 skyrius.

Po Dievo vedimo, kurio vadovavosi Kornelijus, o taip pat po Dievo apreiškimo Petrui, Viešpats suveda abu šiuos žmones ir Petras paskelbia Evangeliją šimtininkui ir jo šeimai bei draugams.
Ir štai kas vyksta toliau:

44 Petrui tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. 45 Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. 46 Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą. 47 Tuomet Petras tarė: „Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“ 48 Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu. O šie prašė jį pasilikti dar kelias dienas.

Įdomu, kaip gi žydai suvokė, kad nužengė Šventoji Dvasia? Jeigu šią mintį skaitys sekmininkas - jis be dvejonės pasakys, kad jie suprato tai iš kalbėjimo kalbomis. (Juk ši vieta - yra vienas iš įrodymų, jog Šventosios Dvasios krikšto ženklas - kitos kalbos).
Bet atkreipkime dėmesį į 46 eilutė. Ji - tarsi paaiškinimas kodėl žydai stebėjosi. Ir ten paminėti du lygiaverčiai dalykai. Pagonys prakalbėjo kalbomis, pagonys šlovino Dievą.
Hm.. Ar tai galėtų reikšti, kad vienas iš Šventosios Dvasios buvimo žmoguje ženklas yra kalbėjimas kalbomis? Ar tai galėtų reikšti, kad vienas iš Šventosios Dvasios buvimo žmoguje ženklas yra šlovinti ir girti Dievą? Ar tai reikškia, kad Šventosios Dvasios požymis - yra kalbėjimas kalbomis, kurios šlovina Dievą? Manau, kad visi trys teiginiai yra teisingi.

Taigi, negalima sakyti, kad vien kalbėjimas kalbomis yra - ženklas. Tai, kad žmogus nuoširdžiai šlovina Dievą už išganymo dovaną, tai kad jo akyse matosi meilė Dievui ir noras atiduoti Jo vertą gyrių - taipogi ženklas Šventosios Dvasios. Verta prisiminti Šventojo Rašto eilutę, kurį primena, kad niekas negali pasakyti, kad Jėzus yra Viešpats, jeigu jo neparagins Šventoji Dvasia.. O nuoširdus šlovinimas - galbūt yra daug daugiau.

Iš ap.d. 9 skyriaus

Įdomi vieta yra šiame skyriuje, kuris pasakoja apie Sauliaus pašaukimą ir porą Petro stebuklų.

Pasižiūrėkime vieną jų.

36 Jopėje buvo viena mokinė, vardu Tabita, išvertus Dorkadė (Gazelė) . Ji buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis. 37 Tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Ją nuprausė ir pašarvojo aukštutiniame kambaryje. 38 Kadangi Lida netoli Jopės, mokiniai, išgirdę ten esant Petrą, pasiuntė pas jį du vyrus su prašymu: „Ateik pas mus nedelsdamas!“

39 Petras tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, jį nuvedė į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Dorkadė. 40 Petras liepė visiems išeiti ir atsiklaupęs ėmė melstis. Paskui, atsisukęs į lavoną, tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo. 41 Petras ištiesė jai ranką ir ją pakėlė. Tada, pašaukęs vidun šventuosius ir našles, parodė jiems ją gyvą.

Žinot ką įdomaus čia pastebėjau? Ogi tai, kaip Petras prikelia Tabitą.
Jėzus dar būdamas žemėje sakė mokiniams, kad jie darys tokius pačius stebuklus kaip ir Jis ir dar didesnius. Iš tiesų taip buvo ir būna. Bet kokie tai būdai.
Aš atkreipiau dėmesį į tai, kad Petras norėdamas prikelti Tabitą - priklaupęs meldžiasi. Tai įdomus faktas, pabrėžiantis tai, kad mes, nors būdami Dievo vaikai, dažnai neturime tokios galios ir tikėjimo, kokį turėjo Jėzus.
Prisiminkime Jėzų: "Lozoriau, išeik." Tas prisikelia ir išeina. Petras gi klupi ir meldžiasi ir tik tuomet ištaria paliepimą, kuris prikelia merginą.

Taip pat verta prisiminti ir piktąją dvasią, kurios mikiniai negalėjo išvaryti. Jėzus išvaręs demoną sakė, kad ši rušis išvaroma pasninku ir malda.

Žodžiu mes - tai ne Jėzus. Atrodytų, kad tai ir taip aišku, ar ne? :) Tiesiog man šios mintys kilo žiūrint į šiuolaikines charizmatines tendencijas, kurios skelbia pergalę Kristaus vardu be jokio vargo. Ir dažnai pamirštamos maldos, pasninkai, klupėjimas. (Vienas pažistamas niekada nesimelsdavo klūpėdamas, kadangi pasak jo - Jėzus mus pakėlė nuo kelių ir pastatė ant savęs). Petras gi klupi. Galbūt būtent dėl to mūsų laikais, ten kur daromi dideli stebuklai - yra krūvos fiktyvių stebuklų, besiremiančių pakiliom emocijom ir nuviliančių žmones...

Žodžiu, ne viskas kas žyba - yra auksas. Krikščionybė neatsiejama nuo kovos.