2013 m. gruodžio 16 d., pirmadienis

Ar Dievas baudžia?

Kai kurie tėvai dar vaikystėje savo vaikus gąsdina: "Nedaryk taip, nes dievulis nubaus". Vaikams peršama mintis, kad Dievas sėdi ir viską stebi su pagaliuku rankose, tik ir pasiruošęs vožtelt per nagus neteisingai pasielgusiam. Taip jaunas žmogus užauga su baudžiančio Dievo įsivaizdavimu.
Dievas, kurio pagrindinė funkcija yra baudžiančioji disciplina niekam nėra mielas. Draugauti su tokiu Dievu niekas nenorėtų. Aš taip pat.
Žinome, kad Dievas yra meilė. Bet ne tik meilė. Dievas taip pat vykdo teisingumą, kurią mes, žmonės, kartais nenorime priimti kaip meilės išraiškos. Ir tai turbūt yra normalu, žmogiška. Bet tema ne apie tai.

Ezechielio pranašystės18 skyrius nagrinėja temą akip tėvai atsako už vaikų nedorumą ir kaip vaikai kenčia nuo tėvų neteisingo gyvenimo. Kaip būna su atgailaujančiu nedorėliu ir kas bus teisiajam, nusigręžusiam nuo savo teisumo. Skyriui besibaigiant Dievas sako (30 eilutėje): "Aš teisiu jus, o Izraelio namai, kiekvieną pagal jo kelius. Nusigręžkite nuo savo nusikaltimų, kad jūsų neteisybės jūsų nesunaikintų."
Čia mums yra atskleidžiama labai paprasta tiesa. Ne Dievas yra baudėjas. Mus kankina, baudžia ir naikina mūsų pačių nusikaltimai. Dievas yra tik, jeigu taip galima būtų išsireikšti, sėjos ir pjūties įstatymo įkaitas. Savo pasakyto žodžio ir savo ištikimybės įkaitas. Jis vykdo teisingumą ir tiesiog privalo suteikti atpildą už nuodėmę, ar už teisumą.
Kuo mažiau mes nuodėmiausime, tuo mažiau mūsų nusikaltimai mus griaus ir naikins. Tuo laimingesni busime. Ir nėra čia jokios mistikos, Dievo Žodį jau seniai patvirtina psichologai ir psichiatrai. Yra papraščiausi visatos dėsniai. Ir jie yra ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai. O kad pastaruosius išmanytume, turime į rankas paimti Bibliją.

2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

Nenuovoki širdis

Morkaus evangelijos 6 skyriuje skaitome pasakojimą, kuomet Jėzus ėjo ežero paviršiumi. Dar dieną Jėzus bendraudamas su žmonėmis buvo padaręs duonos padauginimo stebuklą, o naktį, tarp 3-6 val. nakties susitiko su mokiniais vidury ežero, eidamas vandens paviršiumi.
Šios istorijos pabaigoje pastebėjau labai įdomius Morkaus žodžius: "Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki".
Kai skaitome šią vietą kitomis kalbomis, suprantame, kad kalbama, jog mokiniai nepasimokė iš duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo sukietėjusi.

Reikalas tas, kad mokiniai sudalyvavę duonos padauginime, suvokė ir padarė išvadą, kad Kristus yra galingas maitintojas ir jiems nebereikia sukti galvos dėl bado. Esant sudėtingai situacijai, Jis galįs juos pamaitint. Tačiau tai nėra ta išvada, kurios norėjo Jėzus; išvada, kurią derėjo padaryti.
Morkus leidžia mums manyti, kad mokiniai naktį neturėjo taip jau baisiai stebėtis, o tikėtis, kad Kristus turi ir vaikščiojimo per vandenį galią.
Kitaip sakant, mokiniai turėjo patikėti, kad Jėzus Kristus yra Gyvojo Dievo Sūnus ir tokiu būdu patikėti tuo, kad Jam nieko nėra neįmanomo. Taip pat Morkus mums atskleidžia, kad mokinių problemą buvo nenuvoki, arba užkietėjusi širdis.


Ar nepanašiai būna su mumis? Mes gauname atsakymą į maldas dėl kažkokios problemos, patyriame stebuklą kažkokioje srityje ir patikime Kristaus galia vaduoti mus iš sunkumų. Tačiau kuomet ateina išmėginimai kitoje gyvenimo srityje, mes jau vėl panikuojame ir einame iš proto mėgindami išspręsti susidariusią situaciją. O vertėtų nueiti pas Jėzų ir prisiminti Jo jau padarytus darbus ir, tikint Juo visagalybe, atiduoti Jo žinion naują savo gyvenimo problemą.
Kad galėtume gyventi tokį gyvenimą, mums reikėtų rūpintis savo širdies minkštumu, jautrumu Šventajai Dvasiai, Dievo balsui. Kuo daugiau bendrausime su Jėzumi ir kuo daugiau savo gyvenimo patikėsime Jam, tuo labiau mūsų širdis minkštės ir taps atvira Dievo veikimui. Ne tik mumyse, bet ir aplinkinių gyvenime.