2009 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis

Kada skubi pas Dievą?

Pranašo Izaijo knygoje 51 skyriuje aprašytas labai gražus Dievo kreipimasis į žmogų, išsigandusį savo gyvenimo aplinkybių. Ši Dievo kalba užrašyta šiame skyriuje nuo 12 eilutės.

Įdomų momentą joje pastebėjau.
Mes linkę mąstyti ir netgi esame sukūrę tokį posakį, kad kai žmogui bloga, - jis bėga pas Dievą, o kai gera - pamiršta Jį. Na taip, čia neverta ginčytis, dažniausiai tai yra tiesa. Savo gerovėje mes pamirštame DIevą, kadangi esame pripratę, jog Jis yra mūsų stebuklinga lazdelė. Kai stipriai prispaudžia bėda - tuomet šaukiamės Jo ir dedamės tikinčiaisiais. Liūdna. Teko skaityti vieno auoriaus mintį: "Jeigu tu nesugebi būti su Dievu tavo gerovės metu, tai argi neturėtų Dievas laikyti tave nuolatinėje bėdoje, kad nepamirštum Jo?"

Taigi, ši vieta pateikia truputi kitokią poziciją į mūsų bėdas. Dievo kalbos potekstė yra ta, kad kai žmogus susidurė su bėda - engiančiu priešu - vietoj to, kad šauktis Dievo, - jis pamiršta savo VIešpatį. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų: pala, kaip tai įmanoma, - juk turėtų būti atvirkščiai.
Bet įsigilinus suprantu, kad toks atvejis yra taip pat labai dažnas. :) Ogi tai tokia situacija, kai savo bėdoms spręsti mes pasitelkiame savo protą ir savo pastangas. Kartais mes pradedame patys ieškoti išeičių iš bėdų (dažnai privirdami dar daugiau košės), užuot atidavę Dievui mus slegiančius dalykus. Man teko pergyventi tokią situaciją.

Dievas yra tas, kuris suvokia mūsų situaciją visapusiškai ir žino jos priežastis, pasėkmes ir visus geriausius įmanomus kelius iš jos. Tad kam varginti save tuo, ką mes kaip krikščionys turime privilegiją atiduoti mūsų Tėvui ir gauti geriausius rezultatus?

2009 m. sausio 29 d., ketvirtadienis

Kai prakalba Šventoji Dvasia

Šventajame Rašte aiškiai matyti, kad žmonės gyveno, veikė ir tarnavo Dievui vedami Šventosios Dvasios. Dažnai galime sutikti tokių frazių, kaip "paragainti Šventosios Dvasios jie pasielgė taip ir taip", "Šventoji Dvasia neleido jiems eiti ten ar ten", "prakalbėjo Šventoji Dvasia" ir t.t.

Ką gi, Dievas nepasikeitė ir mūsų laikais, - viskas tik priklauso nuo mūsų jautrumo Šventosios Dvasios balsui ir to, kaip mes artinamės prie Dievo ir kokį gyvenimą Jam gyvenam.

Apaštalų darbų 20-21 syriuose aprašomi paskutiniai Pauliaus darbai, jo pasiruošimas mirčiai. Jis žinojo, kad netrukus sulauks mirties. Jam buvo tai išpranašauta daugelio žmonių. Kai jis dar keliavo po Azija, daugelis tikinčiųjų jį ragino nekeliauti į Jeruzalę, nes ten jo lauks mirtis. Tačiau Paulius vistiek eina..

"22 Ir štai aš, Dvasios belaisvis, keliauju į Jeruzalę, nežinodamas, kas man ten nutiks, 23 tiktai Šventoji Dvasia kiekviename mieste man skelbia, jog manęs laukia pančiai ir vargai. 24 Bet aš per daug nebranginu savo gyvybės. Svarbu, kad tik baigčiau savo bėgimą ir įvykdyčiau tarnystę, kurią esu gavęs iš Viešpaties Jėzaus: paliudyti Dievo malonės Evangeliją." 20 sk.

"4 Suradę mokinių, prabuvome su jais septynias dienas. Dvasios apšviesti, jie patarė Pauliui dar nevykti į Jeruzalę." 21 sk.

"10 Mums būnant dar kelias dienas, iš Judėjos atėjo vienas pranašas, vardu Agabas. 11 Jis apsilankė pas mus, paėmė Pauliaus juostą ir, susirišęs ja rankas ir kojas, pasakė: „Šventoji Dvasia kalba: 'Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, tokiu būdu Jeruzalėje supančios žydai ir atiduos į pagonių rankas'“. 12 Tai išgirdę, ir mes, ir tenykščiai prašėme, kad jis neitų į Jeruzalę." 21 sk.

Hm.. Ar galima tai suprasti taip, kad Paulius nesiklauso Šventosios Dvasios skatinimų ir liudijimo ir elgiasi savaip? Ar tai reiktų suprasti kaip Pauliaus ėjimą Dievo paskirtuoju keliu? Pvz 21:4 sako, kad Šventosios Dvasios apšviesti mokinai ragino nevykti į Jeruzalę.

O galbūt šiame kontekste galima būtų prisiminti įvykį iš Jėzaus gyvenimo, kai Simonas Petras ragina Jėzų neiti Golgoton kentėti? :) Na, bet tuomet aiškiai buvo pasakyta, kad per Petrą kalbėjo velnias, tačiau čia taip pat aiškiai rašoma, jog kalba Šventoji Dvasia..

Įdomu. Ir vis dėlto norisi tikėti, kad Paulius buvo teisus priimdamas šiuos artėjančius įvykius kaip Dievo valią ir kelią į amžiną užtarnautą poilsį kartu su Jėzumi. Juk jis kaip sako: "25 Ir štai dabar aš žinau, kad daugiau nematysite mano veido jūs visi, su kuriais esu buvęs, skelbdamas Dievo karalystę. 26 Todėl aš šiandien iškilmingai pareiškiu, jog nebūsiu kaltas, jei kas pražus! 27 Aš jums nieko nenutylėjau ir paskelbiau visus Dievo nutarimus." (20:25-27)

Galbūt vertėtų pamastyti kaip mes šiais laikais girdime Dievo Dvasią ir kaip reaguojame į Jos balsą.

Miegas per pamokslą

Pasirodo ne taip jau mes ir sublogę šiais laikais. :)
Per pamokslus miega ne tik šiuolaikiniai krikščionys, kuriems lankymasis bažnyčioje veikiau yra pareiga, nei gyvojo Dievo balso paieškos, bet Apaštalų darbų 20 skyriuje yra pasakojimas apie tai, kaip vienas vaikinukas užmigo per apaštalo Pauliaus pamokymus ir dėl to netgi iškrito iš trečio aukšo pro langą. :) Mat jis užmigo sdėdamas ant palangės.
Kaip bebūtų gaila, tačiau vargšelis tokiu būdu nusigalabijo. Visa laimė, kad Dievas norėjo parodyti savo šlovę ir per Paulių prikėlė šį jaunąjį tikintįjį. Tikriausiai vyrukas gavo atsimintiną pamoką apie miegą per pamokslus. :) Nors iš kitos pusės, nebuk jis užmigęs, - nebūtų įamžintas Šventajame Rašte ir jo garbei nebūtų sakomi pamokslai. Nors jis tikriausiai to ir nežinojo. :D

Šį istorija aprašyta Apaštalų darbų knygoje 20 skyriuje, 7-12 eilutės.

2009 m. sausio 20 d., antradienis

Kieno krikštą turi tu?

Apaštalų darbų 18-19 skyriuose yra pasakojama pora įdomių įvykių.
18 pabaigoje skaitome:

24 ...vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos, atvyko į Efezą. Tai buvo iškalbingas vyras, puikiai išmanantis Raštus. 25 Jis buvo pamokytas Viešpaties kelio, kalbėjo su užsidegimu ir rūpestingai mokė apie Jėzų, nors tepažinojo Jono krikštą. 26 Jis drąsiai ėmė skelbti sinagogoje. Išgirdę jį kalbant, Priscilė ir Akvilas pasikvietė pas save ir nuodugniau išaiškino jam Dievo kelią.

Tikintysis mokino apie Jėzų, gerai išmanė Raštus, buvo sėkmingas savo veikloje, bet pažinojo tik Jono Krikštytojo krikštą. Įdomus faktas. Akvilas su Priscilė turėjo jam paaiškinti nuodugniau Kristaus kelią.

Tačiau tai dar ne viskas. Kito skyriaus pradžioj skaitome:

1 Apolui būnant Korinte, Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir 2 paklausė: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėti negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia.“ 3 Jis klausė toliau: „Tai kokį krikštą jūs esate priėmę?“ Jie atsakė: „Jono krikštą.“ 4 Tada Paulius paaiškino: „Jonas krikštijo atsivertimo krikštu, ragindamas žmones tikėti tą, kuris ateis po jo, būtent Jėzų.“ 5 Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan. 6 Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti. 7 Iš viso jų buvo bene dvylika vyrų.

Nu va. Šiose vietose rutuliojama įdomi tema apie skirtingus krikštus. Kas galėtų apie tai pamanyti, kad jau tais laikais požiūris į krikštą buvo skirtingas.

Mūsų laikais kunigai žmones krikštyja skirtingais tikslais, o tikintieji krikštui suteikia skirtingą reikšmę ir simboliką. Šioje vietoje matome, kad Jono krikštas buvo - atgailos krikštas. Kitaip sakant krikštas nuodėmėms atleisti. Teko girdėti, kad kai kurios krikščioniškos kryptys (pvz katalikų, galbūt ortodoksų) taip pat krikštyja vaikus nuodėmėms atleisti. Tai.. nejaugi jų krikštas - tai Jono krikštas?

Mūsų, evangeliškos bendruomenės į krikštą žiūri kaip į mirties ir prisikėlimo naujam gyvenimui simbolį, pasižadėjimą Dievui tarnauti švarią sąžine iki gyvenimo pabaigos. Būtent tokią krikšto, Jėzaus Kristaus krikšto aiškinimą randame Pauliaus laiškuose.

4 Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. (Rom 6)

Todėl žmonės, kurie pradeda lankytis mūsų bendruomenėse kartais prašo juos pakrikštyti iš naujo, kad jie galėtų sąmoningai priimti Jėzaus krikštą.

O kieno krikštu pakrikštytas tu? Jono ar Jėzaus?

2009 m. sausio 12 d., pirmadienis

Apie Dievo kalną

Visi turbūt puikiai pamename Dievo kalną, apie kurį pasakoja Išėjimo knyga. Ant Dievo kalno Horebo, apie kurį pasakoja Išėjimo 3 skyrius, Dievas pirmą kartą pakalbino Mozę iš degančio krūmo.

"1 Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo ­ Dievo kalno. 2 Viešpaties angelas pasirodė jam degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendėjo liepsnoje, nesudegė. "

Įdomu tai, kad šis įvykis vyksta Mozei ganant avis. Reiškias šis kalnas buvo tose vietovėse, kurias Mozė neblogai išmanė. Juk kitaip jis pasiklystų kartu su savo avimis. :)

Kitas Dievo kalnas minimas vėliau yra Sinajaus kalnas, ant kurio Mozė gavo dekalogą, 10 Dievo įsakymų. Aplink Sinajaus kalną, dėl savo nepaklusnumo, žydai vaikščiojo 40 metų ir tik paskui įėjo į Pažadėtąją Žemę.

Teologai ir istorikai kalba apie tai, kad nebuvo dviejų skirtingų kalnų. Tame pačiame kalne Mozę kalbino "Dgantis krūmas" ir ant to paties kalno buvo nusileidęs Dievas, davęs Mozei dešimt įsakymų.

Kila įdomus klausimas: jei Mozė taip gerai žinojo lanšaftą, aplinkinę vietovę, kaip taip atsitiko, jog jis su tauta 40 metų vaikščiojo aplink tą patį kalną ir niekaip negalėjo patekti į Pažadėtąją Žemę?

Aš manau, jog todėl, kad nuo Dievo valios niekas negali pabėgti. Jeigu Dievas buvo nusprendęs nepaklusnius žydus laikyti dykumoje, tai kaip besistengtų Mozė, niekaip negalėtų priversti žydus nukeliauti ten greičiau. :)