Kas bent kiek susipažinęs su Biblija, žino, prisimena, kad vienas žymiausių įvykių Senajame Testamente, kuris padarė didžiausią įtaką izraelitams, formavo juos kaip tautą ir sukūrė įstatyminę bazę, yra žydų išėjimas iš Egipto.
Egipte jie buvo vergai. Tačiau, vadovaujant Mozei, Dievas privertė faraoną išleisti juos iš Egipto. Jis buvo sudomintas kuo greičiau jų atsikratyti, kad baigtųsi krašto siaubimas ir mirtys egiptiečių tarpe. Toliau žydams nusimatė ilgą kelionė per jūrą į kitą dykumos pusę, kur jų laukė Dievo pažadėtas kraštas.
Tačiau didžiausia žydų tautos problema buvo nuolatiniai sukilimai ir nepasitenkinimas sąlygomis. Ir nors, rodos jie žengė į laisvę ir klestėjimą, o šiuo metu turėjo šiek tiek pakentėti, jie nuolat murmėjo ir maištavo. Bet štai radau įdomią vietą Skaičių knygoje, kuri šiek tiek paaiškina kaip tai užgimdavo.
"Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: „Kas duos mums mėsos?..." Sk. 11:4.
Žydai keliavo ne vieni, su jais keliavo ir kitų tautų žmonių. Egipte jie gyveno ilgai, tad ir santuokos dažnai buvo mišrios, be to jiems keliaujant taip prisijungdavo vieni kiti keleiviai ir pan.
Kiekvienam gaisrui reikia kibirkšties, kiekvienam maištui reikia pradininko. Biblija mums sako, kad šiuo atveju tai buvo ateiviai arba svetimšaliai, kurie pirmieji pradėdavo rodyti nepasitenkinimą, kuo greitai uždegdavo ir visus kitus.
Per mūsų gyvenimą, kartu su mumis taip pat keliauja įvairūs žmonės. Vieni jų yra artimi ir tie, kuriems mes rūpime, kurie pergyvena dėl mūsų ateities ir palaiko mus kas bebūtų. Kiti gi žmonės yra tik pakeleiviai, kurie trumpam ateina, o po kurio laiko išeina iš mūsų gyvenimų. Kartais tai įvyksta nepastebimai, o kartais triukšmingai ir griaunančiai.
Prisimindami kontekstą, kuriame vyksta šie apmąstymai, turėkime omenyje, kad mūsų gyvenime bus žmonės, kurie negyvena tokiomis vertybėmis kaip mes, jie neina į tą Pažadėtą žemę kaip mes, jie nekovoja tas kovas kaip mes ir jiems nereikia to ištvermingumo ir kantrybės kaip mums. O kuomet tai ne jų kova, žinoma, kad jie abejos tavo pasirinkimais ir keliais, apeliuos į tavo "sveiką protą" ir kitaip gundys tave sukilti prieš Dievą ir pasiduoti murmėjimui.
Ir jeigu tu pasiduosi tam, labai greitai tavęs lauks toks pats likimas kaip Izraelio tautos...
2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis
2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis
Viskas, kas mano - yra tavo!
Vienas žymiausių Jėzaus palyginimų Evangelijose, neabejotinai, yra apie sūnų palaidūną.
Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris atėjo pas tėvą ir paprašė iš anksto savo palikimo dalį, o vėliau iššvaistė viską ir buvo priverstas grįžti gėdingai atgailauti atgal į tėvo namus be nieko. Vietoj to, kad leisti sūnui deramai atpirkti savo nusikaltimą, tėvas atleido jam, pagerbė ir surengė puotą jo garbei. Ir, žinoma, tai sukelia vyresniojo brolio nepasitenkinimą.
Biblija pasakoja: "Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ "
Tai alegorija, kurią papasakojo Jėzus Kristus apie Dievo ir nusidėjėlio santykius. Vyresnis brolis simbolizuoja jau tikinti žmogų, tą kuris jau yra su Tėvu.
Žinote, žmogus kuris kątik pažino Dievą, jaučiasi it ant sparnų. Jis tiesiog alsuoja meile Dievui, yra pasiruošęs toli žengti Jo garbei, daug ką nuveikti. Tai mes vadiname "pirmąja meile". Jo gyvenime vyksta Dievo stebuklai, pasireiškia Dievo galia, jis drąsiai skelbia Evangeliją ir daro Dievo darbus.
Seniai gi įtikėjęs žmogus, pasidavęs savo religinei rutinai, jau daugelį tų dalykų neturi, nejaučia, tuo negyvena ir neatnaujina savo užsidegimo. Ir atsitinka, kad jam pavydu žvelgiant į šį "pienu besimaitinantį" naujoką, kuris toks drąsus ir kažkodėl Dievas jo gyvenime taip stipriai veikia. Atsikartoja Jėzaus palyginimo istorija...
Tačiau noriu atkreipti dėmesį į Tėvo žodžius. "Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo." Ar suprantate? Nesvarbu kiek esi tikintis - Dievo galia ir stebuklai, gyvenimas pergalėje ir Dvasioje visada yra tau prieinami! Dievo tau tai duoda. Naudokis tuo, kas tavo! Kas tau neleidžia puotauti su draugais, valgyti tavo ožiuką?! Šventoji Dvasia yra tavyje, veik Jos jėga, naudokis Dievo dovanomis, patirk stebuklus, ženk tikėjimu, naudok dovanas, pergyvenk Dievo vedimą, pripildymą išmintimi, patepimą Dvasia - visa tai šalia tavęs ir priklauso tau! Nemiegok savo religinėje rutinoje, stokis ir naudok. Nes visa kas mano, yra ir tavo.
Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris atėjo pas tėvą ir paprašė iš anksto savo palikimo dalį, o vėliau iššvaistė viską ir buvo priverstas grįžti gėdingai atgailauti atgal į tėvo namus be nieko. Vietoj to, kad leisti sūnui deramai atpirkti savo nusikaltimą, tėvas atleido jam, pagerbė ir surengė puotą jo garbei. Ir, žinoma, tai sukelia vyresniojo brolio nepasitenkinimą.
Biblija pasakoja: "Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ "
Tai alegorija, kurią papasakojo Jėzus Kristus apie Dievo ir nusidėjėlio santykius. Vyresnis brolis simbolizuoja jau tikinti žmogų, tą kuris jau yra su Tėvu.
Žinote, žmogus kuris kątik pažino Dievą, jaučiasi it ant sparnų. Jis tiesiog alsuoja meile Dievui, yra pasiruošęs toli žengti Jo garbei, daug ką nuveikti. Tai mes vadiname "pirmąja meile". Jo gyvenime vyksta Dievo stebuklai, pasireiškia Dievo galia, jis drąsiai skelbia Evangeliją ir daro Dievo darbus.
Seniai gi įtikėjęs žmogus, pasidavęs savo religinei rutinai, jau daugelį tų dalykų neturi, nejaučia, tuo negyvena ir neatnaujina savo užsidegimo. Ir atsitinka, kad jam pavydu žvelgiant į šį "pienu besimaitinantį" naujoką, kuris toks drąsus ir kažkodėl Dievas jo gyvenime taip stipriai veikia. Atsikartoja Jėzaus palyginimo istorija...
Tačiau noriu atkreipti dėmesį į Tėvo žodžius. "Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo." Ar suprantate? Nesvarbu kiek esi tikintis - Dievo galia ir stebuklai, gyvenimas pergalėje ir Dvasioje visada yra tau prieinami! Dievo tau tai duoda. Naudokis tuo, kas tavo! Kas tau neleidžia puotauti su draugais, valgyti tavo ožiuką?! Šventoji Dvasia yra tavyje, veik Jos jėga, naudokis Dievo dovanomis, patirk stebuklus, ženk tikėjimu, naudok dovanas, pergyvenk Dievo vedimą, pripildymą išmintimi, patepimą Dvasia - visa tai šalia tavęs ir priklauso tau! Nemiegok savo religinėje rutinoje, stokis ir naudok. Nes visa kas mano, yra ir tavo.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)


