O ką, jeigu pasakyčiau, kad tai nėra visiška tiesa? Kartais Dievui patinka mūsų kančios, jis žavisi jomis ir didžiuojasi mumis, einančiais per jas. Skamba šiurpiai. Pažiūrėkime ką sako Biblija:
"Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo. Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis." - 1 Petro 2:20-21.
Dievui iš tiesų nepatinka kančios. Tačiau yra kančių rūšis, kuriai esame pašaukti. Tai kančia, kuri atneša šviesą ir viltį žūvančiam pasauliui
Kitaip tariant jeigu tu patiri sunkumus ir priespauda dėl Kristaus vardo, tai yra kažko verta. Tai nėra beprasmis sunkumas, kuris palaužia tavo dvasią ir atneša tamsią naktų į tavo gyvenimą. Tai yra kančia ir priespauda, kuri be galo brangi Dievui, už ką jis žada apdovanojimą ir kurią jis pats patyrė. Kristus nereikalauja kažko daugiau nei Jis pats pergyveno. O ar gali būti daugiau kai JI savo gyvybę atidavė už mus?
Taigi Dievui brangios kančios, kurios prisiimamos dėl Jo vardo. Tai nereiškia, kad reikia jų ieškoti, kankinti save, pasiduoti į asketizmą ar pan., bet kai ateis išmėginimas, kuriame turėsime pasirinkimą išgelbėti savo gyvybę (reputaciją, komfortą, neliečiamumą), bet paaukosime ją, kad išliktume ištikimi Kristui, - taip kaip tik ir yra tai, kam esame pašaukti ir tai, kas parodo meilę Jam ir ištikimybę.
Ir tuomet mūsų garbinimas jau nebe žodžiai ir giesmės, o mūsų gyvenimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą