2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Dievo valia tikinčiųjų kančioms

Ar Dievui patinka tikinčiųjų kančios? Žinoma - ne. Dievo tikslas padaryti žmones laimingais, o kančios tai yra Adomo atneštos nuodėmės pasekmė. Tokį atsakymą dažniausiai išgirstume iš šių dienų pamokslininkų.
O ką, jeigu pasakyčiau, kad tai nėra visiška tiesa? Kartais Dievui patinka mūsų kančios, jis žavisi jomis ir didžiuojasi mumis, einančiais per jas. Skamba šiurpiai. Pažiūrėkime ką sako Biblija:

"Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs, darydami gera ir kentėdami, Dievo akyse tai verta pagyrimo. Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už mus, palikdamas mums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis." - 1 Petro 2:20-21.


Dievui iš tiesų nepatinka kančios. Tačiau yra kančių rūšis, kuriai esame pašaukti. Tai kančia, kuri atneša šviesą ir viltį žūvančiam pasauliui
Kitaip tariant jeigu tu patiri sunkumus ir priespauda dėl Kristaus vardo, tai yra kažko verta. Tai nėra beprasmis sunkumas, kuris palaužia tavo dvasią ir atneša tamsią naktų į tavo gyvenimą. Tai yra kančia ir priespauda, kuri be galo brangi Dievui, už ką jis žada apdovanojimą ir kurią jis pats patyrė. Kristus nereikalauja kažko daugiau nei Jis pats pergyveno. O ar gali būti daugiau kai JI savo gyvybę atidavė už mus?
Taigi Dievui brangios kančios, kurios prisiimamos dėl Jo vardo. Tai nereiškia, kad reikia jų ieškoti, kankinti save, pasiduoti į asketizmą ar pan., bet kai ateis išmėginimas, kuriame turėsime pasirinkimą išgelbėti savo gyvybę (reputaciją, komfortą, neliečiamumą), bet paaukosime ją, kad išliktume ištikimi Kristui, - taip kaip tik ir yra tai, kam esame pašaukti ir tai, kas parodo meilę Jam ir ištikimybę.
Ir tuomet mūsų garbinimas jau nebe žodžiai ir giesmės, o mūsų gyvenimas.

2017 m. vasario 27 d., pirmadienis

Nelogiški reikalavimai

Taip jau yra, kad turime pripažinti jog kartais netikintys žmonės, savo gerais darbais ir charakteriu būna pranašesni už krikščionis. Taip yra todėl, kad visi esame skirtingi ir pasiduodame Dievo auklybai ir tobulinimui labai skirtingai.
Jėzus Kristus dažnai kalbėjo apie tai, kad Jo mokiniai turėtų būti šioje srityje gerokai pranašesni už pasauliečius. Kad ir vien dėl to, kad Jo įsakymai ir nurodymai yra virš to, ką vadiname logika. Jie neatrodo teisingi ir protingi. Kad ir pavyzdžiui čia:

"Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų atlygis bus didelis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai; nes Jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas yra gailestingas." Lk. 6:32-36

Kam elgtis taip, kaip nenaudinga, arba sąmoningai eiti ten, kur tiksliai žinai jog patirsi nuostolių ir tai nebus tau naudinga? Toks elgesys yra kažkokia nesveika auka. O juk Jėzus ir norėjo, kad gyventume Jo pavyzdžiu. O Jis atėjo, kad taptų auka dėl kitų. Panašiai ir savo mokinių gyvenimą Jis matė kaip pasiaukojantį, neieškantį sau naudos, praturtinantį kitus ir neprisirišusį prie šio laikino pasaulio.
Jei aiškiai suvoksime, kad einame į amžinybę, o čia tik esame tam, kad truputį pagyvenę būtume linku, ar nuorodą, liudijimų apie Dievą kitiems žmonėms, bus daug lengviau paminti savo išdidumą ir gyventi pagal Jėzaus savo mokiniams reikalaujamus standartus.

2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Svetimšalių išdaigos

Kas bent kiek susipažinęs su Biblija, žino, prisimena, kad vienas žymiausių įvykių Senajame Testamente, kuris padarė didžiausią įtaką izraelitams, formavo juos kaip tautą ir sukūrė įstatyminę bazę, yra žydų išėjimas iš Egipto.
Egipte jie buvo vergai. Tačiau, vadovaujant Mozei, Dievas privertė faraoną išleisti juos iš Egipto. Jis buvo sudomintas kuo greičiau jų atsikratyti, kad baigtųsi krašto siaubimas ir mirtys egiptiečių tarpe. Toliau žydams nusimatė ilgą kelionė per jūrą į kitą dykumos pusę, kur jų laukė Dievo pažadėtas kraštas.
Tačiau didžiausia žydų tautos problema buvo nuolatiniai sukilimai ir nepasitenkinimas sąlygomis. Ir nors, rodos jie žengė į laisvę ir klestėjimą, o šiuo metu turėjo šiek tiek pakentėti, jie nuolat murmėjo ir maištavo. Bet štai radau įdomią vietą Skaičių knygoje, kuri šiek tiek paaiškina kaip tai užgimdavo.
"Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: „Kas duos mums mėsos?..." Sk. 11:4.
Žydai keliavo ne vieni, su jais keliavo ir kitų tautų žmonių. Egipte jie gyveno ilgai, tad ir santuokos dažnai buvo mišrios, be to jiems keliaujant taip prisijungdavo vieni kiti keleiviai ir pan.
Kiekvienam gaisrui reikia kibirkšties, kiekvienam maištui reikia pradininko. Biblija mums sako, kad šiuo atveju tai buvo ateiviai arba svetimšaliai, kurie pirmieji pradėdavo rodyti nepasitenkinimą, kuo greitai uždegdavo ir visus kitus.


Per mūsų gyvenimą, kartu su mumis taip pat keliauja įvairūs žmonės. Vieni jų yra artimi ir tie, kuriems mes rūpime, kurie pergyvena dėl mūsų ateities ir palaiko mus kas bebūtų. Kiti gi žmonės yra tik pakeleiviai, kurie trumpam ateina, o po kurio laiko išeina iš mūsų gyvenimų. Kartais tai įvyksta nepastebimai, o kartais triukšmingai ir griaunančiai.
Prisimindami kontekstą, kuriame vyksta šie apmąstymai, turėkime omenyje, kad mūsų gyvenime bus žmonės, kurie negyvena tokiomis vertybėmis kaip mes, jie neina į tą Pažadėtą žemę kaip mes, jie nekovoja tas kovas kaip mes ir jiems nereikia to ištvermingumo ir kantrybės kaip mums. O kuomet tai ne jų kova, žinoma, kad jie abejos tavo pasirinkimais ir keliais, apeliuos į tavo "sveiką protą" ir kitaip gundys tave sukilti prieš Dievą ir pasiduoti murmėjimui.
Ir jeigu tu pasiduosi tam, labai greitai tavęs lauks toks pats likimas kaip Izraelio tautos...

2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Viskas, kas mano - yra tavo!

Vienas žymiausių Jėzaus palyginimų Evangelijose, neabejotinai, yra apie sūnų palaidūną.
Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris atėjo pas tėvą ir paprašė iš anksto savo palikimo dalį, o vėliau iššvaistė viską ir buvo priverstas grįžti gėdingai atgailauti atgal į tėvo namus be nieko. Vietoj to, kad leisti sūnui deramai atpirkti savo nusikaltimą, tėvas atleido jam, pagerbė ir surengė puotą jo garbei. Ir, žinoma, tai sukelia vyresniojo brolio nepasitenkinimą.

Biblija pasakoja: "Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ "

Tai alegorija, kurią papasakojo Jėzus Kristus apie Dievo ir nusidėjėlio santykius. Vyresnis brolis simbolizuoja jau tikinti žmogų, tą kuris jau yra su Tėvu.
Žinote, žmogus kuris kątik pažino Dievą, jaučiasi it ant sparnų. Jis tiesiog alsuoja meile Dievui, yra pasiruošęs toli žengti Jo garbei, daug ką nuveikti. Tai mes vadiname "pirmąja meile". Jo gyvenime vyksta Dievo stebuklai, pasireiškia Dievo galia, jis drąsiai skelbia Evangeliją ir daro Dievo darbus.
Seniai gi įtikėjęs žmogus, pasidavęs savo religinei rutinai, jau daugelį tų dalykų neturi, nejaučia, tuo negyvena ir neatnaujina savo užsidegimo. Ir atsitinka, kad jam pavydu žvelgiant į šį "pienu besimaitinantį" naujoką, kuris toks drąsus ir kažkodėl Dievas jo gyvenime taip stipriai veikia. Atsikartoja Jėzaus palyginimo istorija...


Tačiau noriu atkreipti dėmesį į Tėvo žodžius. "Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo." Ar suprantate? Nesvarbu kiek esi tikintis - Dievo galia ir stebuklai, gyvenimas pergalėje ir Dvasioje visada yra tau prieinami! Dievo tau tai duoda. Naudokis tuo, kas tavo! Kas tau neleidžia puotauti su draugais, valgyti tavo ožiuką?! Šventoji Dvasia yra tavyje, veik Jos jėga, naudokis Dievo dovanomis, patirk stebuklus, ženk tikėjimu, naudok dovanas, pergyvenk Dievo vedimą, pripildymą išmintimi, patepimą Dvasia - visa tai šalia tavęs ir priklauso tau! Nemiegok savo religinėje rutinoje, stokis ir naudok. Nes visa kas mano, yra ir tavo.

2016 m. spalio 21 d., penktadienis

Kai pranašystė susiduria su realybe

Luko Evangelijoje 1 skyriuje pasakojama be galo įdomi istorija apie Jono Krikštytojo tėvus - Zacharijų ir Elžbietą. Zacharijus buvo aukšto luomo kunigas. Daug pasiekęs karjeroje ir tarnystėje, jis vis tiek buvo nelaimingas. Ir to priežastimi buvo tai, jog jų šeima buvo bevaikė. Jo žmona, Elžbieta, negalėjo turėti vaikų, o jie jau buvo sulaukę senyvo amžiaus. Tais metais Zacharijaui burtu keliu teko eilė įžengti į šventyklos šventąją vietą smilkyti smilkalų. Ten jam pasirodė angelas ir pranešė, kad jo maldos išklausytos ir greitai jam gims sūnus, kuris bus ypatingai Dievo pateptas ir bus pranašu. Zacharijus, būdamas realistas ir matydamas kokio senumo yra jis ir jo žmona, aiškiai suprato, kad šiaip tai, čia neįmanomas dalykas - neužilgo jiems į kapą reikės gulti, o ne vaikus gimdyti. Jis suabejojo. Dėl to, Dievo nutarymu, jis tapo nebylys iki tos dienos, kol gimė vaikas.
Įsivaizduokite arčiau visą veiksmą. Zacharijus meldėsi dėl šios savo svajonės. Jis maldavo Dievą, prašė šio palaiminimo. Ir štai jis randasi pačioje švenčiausioje vietoje, kur yra Dievo buvimas, Jo artumas ir pats angelas jam paskelbia įvykius, kurie įvyks. Kaip tokioje aplinkybėse įmanoma netikėti tuo, ką sako pats Sutverėjas?! Žinote, mumyse gyvenantis realizmas ir tikrovės supratimas yra didžiausi tikėjimo žudikai. Mes žinome kas yra įmanoma, o kas ne. Mes žinome, kaip veikia pasaulis. Ir netgi melsdamiesi mes žinome tikėtina išsisprendimą, kurio meldžiame. Ir jeigu Viešpats elgiasi kažkaip kitaip, mums netikėtai, mums trūksta tikėjimo, abejojame ir netgi galime pulti į neviltį nuo to, kad Dievas elgiasi mums nesuprantamai ir kitaip nei tikėjomės. Štai tas realybės ir tikėjimo susidurimas. Vieta, kada išaiškėja kas esame iš tikrųjų, kokia yra mūsų dvasinė branda, koks tikėjimas...

2016 m. sausio 17 d., sekmadienis

Biblija vs. Mokslas

Kaip Bibliją rašę žmonės galėjo žinoti apie dalykus, kuriuos tik po keliasdešimt šimtmečių atrado mokslas? Paprastas atsakymas - šiuos dalykus jiems atskleidė Dievas!

- Naktinio dangaus šiaurėje yra sritis, kurioje nėra žvaigždžių. Atrasta tik XIX amžiuje. Biblijoje užrašyta Jobo 26, 7.

- Žemė yra laikoma nematomų jėgų. Atrasta tik 1650 m. Biblijoje užrašyta Jobo 26, 7.

- Žemė yra apvali. Atrasta tik XV amžiuje. Biblijoje užrašyta Izaijo 40, 22 (King James Biblijos vert.: “It is he that sitteth upon the circle of the earth”; rusiškas Sinodo vert.: «Он есть Тот, Который восседает над кругом земли»).

- Diena ir naktis Žemėje vyksta vienu metu. Atrasta tik XV amžiuje. Biblijoje užrašyta Luko 17, 30-35.

- Taikoma ankstyva raupsų diagnostika. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 13.

- Karantinas naudojamas kaip priemonė, kovojant su ligomis. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 13, 1-46.

- Gyvūnų kraujas sukelia ligas. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 17, 13-14.

- Kraujas yra būtinas, norint išsaugoti gyvybę. Atrasta tik XIX amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 17, 11.

- Vandenynai turi natūralius keliavimo (plaukiojimo) kelius. Atrasta tik 1854 m. Biblijoje užrašyta Psalmių 8, 8.


- Dauguma jūrinių laivų turi vandentalpos santykį 30:5:3. Atrasta 1860 m. Biblijoje užrašyta Pradžios 6.

- Žinios apie radijo astronomiją (žvaigždžių siunčiamus signalus). Atrasta 1945 m. Biblijoje užrašyta Jobo 38, 7.

- Vandenynuose yra gėlo vandens srovės (šaltiniai). Atrasta tik 1920 m. Biblijoje užrašyta Jobo 38, 16.

- Žinios apie begalinį (nesuskaičiuojamą) žvaigždžių skaičių. Atrasta 1940 m. Biblijoje užrašyta Pradžios 15, 5.

- Oras turi svorį. Atrasta tik XVI amžiuje. Biblijoje užrašyta Jobo 28, 25.

- Materija yra sudaryta iš nematomų dalelyčių. Atrasta tik XX amžiuje. Biblijoje užrašyta Hebrajams 11, 3.

- Grįžulo ratai ir kitos žvaigždės (žvaigždynai) juda erdvėje. Atrasta tik XIX amžiuje. Biblijoje užrašyta Jobo 38, 32.

- Žinios apie nesiliaujantį ciklinį (judantį ratu) vandens ciklą. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Ekleziasto 1, 7.

- Žmogus buvo paskutinė sukurta gyva būtybė. Atrasta tik XV amžiuje. Biblijoje užrašyta Pradžios 1.

Parengta pagal www.bible-facts.ru

2013 m. gruodžio 16 d., pirmadienis

Ar Dievas baudžia?

Kai kurie tėvai dar vaikystėje savo vaikus gąsdina: "Nedaryk taip, nes dievulis nubaus". Vaikams peršama mintis, kad Dievas sėdi ir viską stebi su pagaliuku rankose, tik ir pasiruošęs vožtelt per nagus neteisingai pasielgusiam. Taip jaunas žmogus užauga su baudžiančio Dievo įsivaizdavimu.
Dievas, kurio pagrindinė funkcija yra baudžiančioji disciplina niekam nėra mielas. Draugauti su tokiu Dievu niekas nenorėtų. Aš taip pat.
Žinome, kad Dievas yra meilė. Bet ne tik meilė. Dievas taip pat vykdo teisingumą, kurią mes, žmonės, kartais nenorime priimti kaip meilės išraiškos. Ir tai turbūt yra normalu, žmogiška. Bet tema ne apie tai.

Ezechielio pranašystės18 skyrius nagrinėja temą akip tėvai atsako už vaikų nedorumą ir kaip vaikai kenčia nuo tėvų neteisingo gyvenimo. Kaip būna su atgailaujančiu nedorėliu ir kas bus teisiajam, nusigręžusiam nuo savo teisumo. Skyriui besibaigiant Dievas sako (30 eilutėje): "Aš teisiu jus, o Izraelio namai, kiekvieną pagal jo kelius. Nusigręžkite nuo savo nusikaltimų, kad jūsų neteisybės jūsų nesunaikintų."
Čia mums yra atskleidžiama labai paprasta tiesa. Ne Dievas yra baudėjas. Mus kankina, baudžia ir naikina mūsų pačių nusikaltimai. Dievas yra tik, jeigu taip galima būtų išsireikšti, sėjos ir pjūties įstatymo įkaitas. Savo pasakyto žodžio ir savo ištikimybės įkaitas. Jis vykdo teisingumą ir tiesiog privalo suteikti atpildą už nuodėmę, ar už teisumą.
Kuo mažiau mes nuodėmiausime, tuo mažiau mūsų nusikaltimai mus griaus ir naikins. Tuo laimingesni busime. Ir nėra čia jokios mistikos, Dievo Žodį jau seniai patvirtina psichologai ir psichiatrai. Yra papraščiausi visatos dėsniai. Ir jie yra ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai. O kad pastaruosius išmanytume, turime į rankas paimti Bibliją.