2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Svetimšalių išdaigos

Kas bent kiek susipažinęs su Biblija, žino, prisimena, kad vienas žymiausių įvykių Senajame Testamente, kuris padarė didžiausią įtaką izraelitams, formavo juos kaip tautą ir sukūrė įstatyminę bazę, yra žydų išėjimas iš Egipto.
Egipte jie buvo vergai. Tačiau, vadovaujant Mozei, Dievas privertė faraoną išleisti juos iš Egipto. Jis buvo sudomintas kuo greičiau jų atsikratyti, kad baigtųsi krašto siaubimas ir mirtys egiptiečių tarpe. Toliau žydams nusimatė ilgą kelionė per jūrą į kitą dykumos pusę, kur jų laukė Dievo pažadėtas kraštas.
Tačiau didžiausia žydų tautos problema buvo nuolatiniai sukilimai ir nepasitenkinimas sąlygomis. Ir nors, rodos jie žengė į laisvę ir klestėjimą, o šiuo metu turėjo šiek tiek pakentėti, jie nuolat murmėjo ir maištavo. Bet štai radau įdomią vietą Skaičių knygoje, kuri šiek tiek paaiškina kaip tai užgimdavo.
"Kartu keliavo daug svetimšalių, kurie pasidavė geiduliams; su jais drauge verkė ir izraelitai, sakydami: „Kas duos mums mėsos?..." Sk. 11:4.
Žydai keliavo ne vieni, su jais keliavo ir kitų tautų žmonių. Egipte jie gyveno ilgai, tad ir santuokos dažnai buvo mišrios, be to jiems keliaujant taip prisijungdavo vieni kiti keleiviai ir pan.
Kiekvienam gaisrui reikia kibirkšties, kiekvienam maištui reikia pradininko. Biblija mums sako, kad šiuo atveju tai buvo ateiviai arba svetimšaliai, kurie pirmieji pradėdavo rodyti nepasitenkinimą, kuo greitai uždegdavo ir visus kitus.


Per mūsų gyvenimą, kartu su mumis taip pat keliauja įvairūs žmonės. Vieni jų yra artimi ir tie, kuriems mes rūpime, kurie pergyvena dėl mūsų ateities ir palaiko mus kas bebūtų. Kiti gi žmonės yra tik pakeleiviai, kurie trumpam ateina, o po kurio laiko išeina iš mūsų gyvenimų. Kartais tai įvyksta nepastebimai, o kartais triukšmingai ir griaunančiai.
Prisimindami kontekstą, kuriame vyksta šie apmąstymai, turėkime omenyje, kad mūsų gyvenime bus žmonės, kurie negyvena tokiomis vertybėmis kaip mes, jie neina į tą Pažadėtą žemę kaip mes, jie nekovoja tas kovas kaip mes ir jiems nereikia to ištvermingumo ir kantrybės kaip mums. O kuomet tai ne jų kova, žinoma, kad jie abejos tavo pasirinkimais ir keliais, apeliuos į tavo "sveiką protą" ir kitaip gundys tave sukilti prieš Dievą ir pasiduoti murmėjimui.
Ir jeigu tu pasiduosi tam, labai greitai tavęs lauks toks pats likimas kaip Izraelio tautos...

2016 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Viskas, kas mano - yra tavo!

Vienas žymiausių Jėzaus palyginimų Evangelijose, neabejotinai, yra apie sūnų palaidūną.
Tai pasakojimas apie jaunuolį, kuris atėjo pas tėvą ir paprašė iš anksto savo palikimo dalį, o vėliau iššvaistė viską ir buvo priverstas grįžti gėdingai atgailauti atgal į tėvo namus be nieko. Vietoj to, kad leisti sūnui deramai atpirkti savo nusikaltimą, tėvas atleido jam, pagerbė ir surengė puotą jo garbei. Ir, žinoma, tai sukelia vyresniojo brolio nepasitenkinimą.

Biblija pasakoja: "Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: 'Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį'. Tėvas atsakė: 'Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'“ "

Tai alegorija, kurią papasakojo Jėzus Kristus apie Dievo ir nusidėjėlio santykius. Vyresnis brolis simbolizuoja jau tikinti žmogų, tą kuris jau yra su Tėvu.
Žinote, žmogus kuris kątik pažino Dievą, jaučiasi it ant sparnų. Jis tiesiog alsuoja meile Dievui, yra pasiruošęs toli žengti Jo garbei, daug ką nuveikti. Tai mes vadiname "pirmąja meile". Jo gyvenime vyksta Dievo stebuklai, pasireiškia Dievo galia, jis drąsiai skelbia Evangeliją ir daro Dievo darbus.
Seniai gi įtikėjęs žmogus, pasidavęs savo religinei rutinai, jau daugelį tų dalykų neturi, nejaučia, tuo negyvena ir neatnaujina savo užsidegimo. Ir atsitinka, kad jam pavydu žvelgiant į šį "pienu besimaitinantį" naujoką, kuris toks drąsus ir kažkodėl Dievas jo gyvenime taip stipriai veikia. Atsikartoja Jėzaus palyginimo istorija...


Tačiau noriu atkreipti dėmesį į Tėvo žodžius. "Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo." Ar suprantate? Nesvarbu kiek esi tikintis - Dievo galia ir stebuklai, gyvenimas pergalėje ir Dvasioje visada yra tau prieinami! Dievo tau tai duoda. Naudokis tuo, kas tavo! Kas tau neleidžia puotauti su draugais, valgyti tavo ožiuką?! Šventoji Dvasia yra tavyje, veik Jos jėga, naudokis Dievo dovanomis, patirk stebuklus, ženk tikėjimu, naudok dovanas, pergyvenk Dievo vedimą, pripildymą išmintimi, patepimą Dvasia - visa tai šalia tavęs ir priklauso tau! Nemiegok savo religinėje rutinoje, stokis ir naudok. Nes visa kas mano, yra ir tavo.

2016 m. spalio 21 d., penktadienis

Kai pranašystė susiduria su realybe

Luko Evangelijoje 1 skyriuje pasakojama be galo įdomi istorija apie Jono Krikštytojo tėvus - Zacharijų ir Elžbietą. Zacharijus buvo aukšto luomo kunigas. Daug pasiekęs karjeroje ir tarnystėje, jis vis tiek buvo nelaimingas. Ir to priežastimi buvo tai, jog jų šeima buvo bevaikė. Jo žmona, Elžbieta, negalėjo turėti vaikų, o jie jau buvo sulaukę senyvo amžiaus. Tais metais Zacharijaui burtu keliu teko eilė įžengti į šventyklos šventąją vietą smilkyti smilkalų. Ten jam pasirodė angelas ir pranešė, kad jo maldos išklausytos ir greitai jam gims sūnus, kuris bus ypatingai Dievo pateptas ir bus pranašu. Zacharijus, būdamas realistas ir matydamas kokio senumo yra jis ir jo žmona, aiškiai suprato, kad šiaip tai, čia neįmanomas dalykas - neužilgo jiems į kapą reikės gulti, o ne vaikus gimdyti. Jis suabejojo. Dėl to, Dievo nutarymu, jis tapo nebylys iki tos dienos, kol gimė vaikas.
Įsivaizduokite arčiau visą veiksmą. Zacharijus meldėsi dėl šios savo svajonės. Jis maldavo Dievą, prašė šio palaiminimo. Ir štai jis randasi pačioje švenčiausioje vietoje, kur yra Dievo buvimas, Jo artumas ir pats angelas jam paskelbia įvykius, kurie įvyks. Kaip tokioje aplinkybėse įmanoma netikėti tuo, ką sako pats Sutverėjas?! Žinote, mumyse gyvenantis realizmas ir tikrovės supratimas yra didžiausi tikėjimo žudikai. Mes žinome kas yra įmanoma, o kas ne. Mes žinome, kaip veikia pasaulis. Ir netgi melsdamiesi mes žinome tikėtina išsisprendimą, kurio meldžiame. Ir jeigu Viešpats elgiasi kažkaip kitaip, mums netikėtai, mums trūksta tikėjimo, abejojame ir netgi galime pulti į neviltį nuo to, kad Dievas elgiasi mums nesuprantamai ir kitaip nei tikėjomės. Štai tas realybės ir tikėjimo susidurimas. Vieta, kada išaiškėja kas esame iš tikrųjų, kokia yra mūsų dvasinė branda, koks tikėjimas...

2016 m. sausio 17 d., sekmadienis

Biblija vs. Mokslas

Kaip Bibliją rašę žmonės galėjo žinoti apie dalykus, kuriuos tik po keliasdešimt šimtmečių atrado mokslas? Paprastas atsakymas - šiuos dalykus jiems atskleidė Dievas!

- Naktinio dangaus šiaurėje yra sritis, kurioje nėra žvaigždžių. Atrasta tik XIX amžiuje. Biblijoje užrašyta Jobo 26, 7.

- Žemė yra laikoma nematomų jėgų. Atrasta tik 1650 m. Biblijoje užrašyta Jobo 26, 7.

- Žemė yra apvali. Atrasta tik XV amžiuje. Biblijoje užrašyta Izaijo 40, 22 (King James Biblijos vert.: “It is he that sitteth upon the circle of the earth”; rusiškas Sinodo vert.: «Он есть Тот, Который восседает над кругом земли»).

- Diena ir naktis Žemėje vyksta vienu metu. Atrasta tik XV amžiuje. Biblijoje užrašyta Luko 17, 30-35.

- Taikoma ankstyva raupsų diagnostika. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 13.

- Karantinas naudojamas kaip priemonė, kovojant su ligomis. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 13, 1-46.

- Gyvūnų kraujas sukelia ligas. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 17, 13-14.

- Kraujas yra būtinas, norint išsaugoti gyvybę. Atrasta tik XIX amžiuje. Biblijoje užrašyta Kunigų 17, 11.

- Vandenynai turi natūralius keliavimo (plaukiojimo) kelius. Atrasta tik 1854 m. Biblijoje užrašyta Psalmių 8, 8.


- Dauguma jūrinių laivų turi vandentalpos santykį 30:5:3. Atrasta 1860 m. Biblijoje užrašyta Pradžios 6.

- Žinios apie radijo astronomiją (žvaigždžių siunčiamus signalus). Atrasta 1945 m. Biblijoje užrašyta Jobo 38, 7.

- Vandenynuose yra gėlo vandens srovės (šaltiniai). Atrasta tik 1920 m. Biblijoje užrašyta Jobo 38, 16.

- Žinios apie begalinį (nesuskaičiuojamą) žvaigždžių skaičių. Atrasta 1940 m. Biblijoje užrašyta Pradžios 15, 5.

- Oras turi svorį. Atrasta tik XVI amžiuje. Biblijoje užrašyta Jobo 28, 25.

- Materija yra sudaryta iš nematomų dalelyčių. Atrasta tik XX amžiuje. Biblijoje užrašyta Hebrajams 11, 3.

- Grįžulo ratai ir kitos žvaigždės (žvaigždynai) juda erdvėje. Atrasta tik XIX amžiuje. Biblijoje užrašyta Jobo 38, 32.

- Žinios apie nesiliaujantį ciklinį (judantį ratu) vandens ciklą. Atrasta tik XVII amžiuje. Biblijoje užrašyta Ekleziasto 1, 7.

- Žmogus buvo paskutinė sukurta gyva būtybė. Atrasta tik XV amžiuje. Biblijoje užrašyta Pradžios 1.

Parengta pagal www.bible-facts.ru

2013 m. gruodžio 16 d., pirmadienis

Ar Dievas baudžia?

Kai kurie tėvai dar vaikystėje savo vaikus gąsdina: "Nedaryk taip, nes dievulis nubaus". Vaikams peršama mintis, kad Dievas sėdi ir viską stebi su pagaliuku rankose, tik ir pasiruošęs vožtelt per nagus neteisingai pasielgusiam. Taip jaunas žmogus užauga su baudžiančio Dievo įsivaizdavimu.
Dievas, kurio pagrindinė funkcija yra baudžiančioji disciplina niekam nėra mielas. Draugauti su tokiu Dievu niekas nenorėtų. Aš taip pat.
Žinome, kad Dievas yra meilė. Bet ne tik meilė. Dievas taip pat vykdo teisingumą, kurią mes, žmonės, kartais nenorime priimti kaip meilės išraiškos. Ir tai turbūt yra normalu, žmogiška. Bet tema ne apie tai.

Ezechielio pranašystės18 skyrius nagrinėja temą akip tėvai atsako už vaikų nedorumą ir kaip vaikai kenčia nuo tėvų neteisingo gyvenimo. Kaip būna su atgailaujančiu nedorėliu ir kas bus teisiajam, nusigręžusiam nuo savo teisumo. Skyriui besibaigiant Dievas sako (30 eilutėje): "Aš teisiu jus, o Izraelio namai, kiekvieną pagal jo kelius. Nusigręžkite nuo savo nusikaltimų, kad jūsų neteisybės jūsų nesunaikintų."
Čia mums yra atskleidžiama labai paprasta tiesa. Ne Dievas yra baudėjas. Mus kankina, baudžia ir naikina mūsų pačių nusikaltimai. Dievas yra tik, jeigu taip galima būtų išsireikšti, sėjos ir pjūties įstatymo įkaitas. Savo pasakyto žodžio ir savo ištikimybės įkaitas. Jis vykdo teisingumą ir tiesiog privalo suteikti atpildą už nuodėmę, ar už teisumą.
Kuo mažiau mes nuodėmiausime, tuo mažiau mūsų nusikaltimai mus griaus ir naikins. Tuo laimingesni busime. Ir nėra čia jokios mistikos, Dievo Žodį jau seniai patvirtina psichologai ir psichiatrai. Yra papraščiausi visatos dėsniai. Ir jie yra ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai. O kad pastaruosius išmanytume, turime į rankas paimti Bibliją.

2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

Nenuovoki širdis

Morkaus evangelijos 6 skyriuje skaitome pasakojimą, kuomet Jėzus ėjo ežero paviršiumi. Dar dieną Jėzus bendraudamas su žmonėmis buvo padaręs duonos padauginimo stebuklą, o naktį, tarp 3-6 val. nakties susitiko su mokiniais vidury ežero, eidamas vandens paviršiumi.
Šios istorijos pabaigoje pastebėjau labai įdomius Morkaus žodžius: "Mokiniai dar labiau stebėjosi, nes visiškai nebuvo supratę duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo nenuovoki".
Kai skaitome šią vietą kitomis kalbomis, suprantame, kad kalbama, jog mokiniai nepasimokė iš duonos stebuklo ir jų širdis tebebuvo sukietėjusi.

Reikalas tas, kad mokiniai sudalyvavę duonos padauginime, suvokė ir padarė išvadą, kad Kristus yra galingas maitintojas ir jiems nebereikia sukti galvos dėl bado. Esant sudėtingai situacijai, Jis galįs juos pamaitint. Tačiau tai nėra ta išvada, kurios norėjo Jėzus; išvada, kurią derėjo padaryti.
Morkus leidžia mums manyti, kad mokiniai naktį neturėjo taip jau baisiai stebėtis, o tikėtis, kad Kristus turi ir vaikščiojimo per vandenį galią.
Kitaip sakant, mokiniai turėjo patikėti, kad Jėzus Kristus yra Gyvojo Dievo Sūnus ir tokiu būdu patikėti tuo, kad Jam nieko nėra neįmanomo. Taip pat Morkus mums atskleidžia, kad mokinių problemą buvo nenuvoki, arba užkietėjusi širdis.


Ar nepanašiai būna su mumis? Mes gauname atsakymą į maldas dėl kažkokios problemos, patyriame stebuklą kažkokioje srityje ir patikime Kristaus galia vaduoti mus iš sunkumų. Tačiau kuomet ateina išmėginimai kitoje gyvenimo srityje, mes jau vėl panikuojame ir einame iš proto mėgindami išspręsti susidariusią situaciją. O vertėtų nueiti pas Jėzų ir prisiminti Jo jau padarytus darbus ir, tikint Juo visagalybe, atiduoti Jo žinion naują savo gyvenimo problemą.
Kad galėtume gyventi tokį gyvenimą, mums reikėtų rūpintis savo širdies minkštumu, jautrumu Šventajai Dvasiai, Dievo balsui. Kuo daugiau bendrausime su Jėzumi ir kuo daugiau savo gyvenimo patikėsime Jam, tuo labiau mūsų širdis minkštės ir taps atvira Dievo veikimui. Ne tik mumyse, bet ir aplinkinių gyvenime.

2012 m. sausio 9 d., pirmadienis

Krikščionybė iš išskaičiavimo

Luko evangelijos 14 skyriuje Jėzus atskleidžia įdomių dalykų, kuriuos mes kiek primiršę mūsų laikais.
Šio skyriaus 25-35 eilutėse Kristus kalba apie sekimo Jėzumi kaina ir pateikia tris iliustracijas, arba palyginimus: apie bokštą, apie karalių, einantį į karą ir apie druską.
Man pasirodė, jog ši atkarpa turi dvi pagrindines mintis, kurios paslėptos šiose žodžiuose: "26 „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys. 27 Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys."

Čia yra dvi pusės.
Visų pirma, sekimas Jėzumi reikalauja didelio atsidavimo. Jėzaus metafora apie neapykantą artimiausiems žmonėms, nereiškia, kad reikia pažodžiui neapkęsti savo tėvų, žmonų, vyrų ar vaikų. Tačiau sekimas Kristumi reikalauja meilės, kurį viršytų visas kitas meiles, esančias šiame pasaulyje. Kai pirmoje vietoje būna Dievas, o šeima tik antroje. Žmogus, norėjęs eiti su Juo, turėjo palikti viską ir eit. Tai didelis iššūkis, kurį sunkiai vykdo šiuolaikinė krikščionybė.
Antra pusė kalba apie kryžiaus nešimą. Žmogus, sekantis Kristumi turi nešti kryžių, kitaip negali būti Jo mokiniu. Tai praktiškai vienintelis dalykas, kurį žmogus privalo turėti su savimi. Kalbant apie kryžių, reikia pastebėti Jėzaus žodžius "kas neneša savo kryžiaus..", kurie kalba apie kryžiaus priklausomybę tam žmogui. Kristus neuždeda naujo kryžiaus, kuomet žmogus ateina pas Jį, Jis kalba apie tai, kas jau priklauso tam būsimajam mokiniui.
Štai jums pavyzdys. Įsivaizduokite šeimą, kurioje auga neįgalus vaikas. Šios šeimos gyvenimas yra labai sunkus. Tėvai nebeturi laiko nei sau, nei poilsiui, nei pramogoms, - visas gyvenimas ir rutina sukasi aplink pareiga ir rūpestį savo vaiku. Ir štai, tarkime, šeimos galva tampa tikinčiu, Dievas jį pašaukia Juo sekti. Perskaitęs, kad reikia neapkęsti visų savo giminių (t.y. atsiduoti labiausiai Kristui), šis žmogus pamiršta savo žmoną, savo vaiką ir pradeda "Dievo valią", atsiduoda visas į tarnystę Jam, pamiršdamas savo gyvenimiškus įsipareigojimus, t.y. savo kryžių.. Tai nėra tinkama Dievo akyse. Nes šis tikintysis pameta savo kryžių, kas užveria jam kelią būti Jėzaus mokiniu.

Taigi neapykanta ir kryžius. Šie du dalykai būtini Kristaus sekėjui ir mokiniui.
Grįžtant prie Kristaus palyginimų, aiškėja viena labai įdomi mintis - kad žengimas į Kristaus kelią turi būti apskaičiuotas, pasvertas ir įvertintas. Žmogus, įvertinęs visus reikalavimus ir būsimąjį gyvenimą, ir ryžtingai žengęs paskui Kristų, iš tiesų vertas Jo.
Tą Jėzus pavaizduoja kalbėdamas apie bokštą ir karalių: "Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti?" ir "Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių karių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!".

Kaip bebūtų, šiuolaikiniai mokytojai ir pamokslininkai jau pamiršo šią tiesą. Pristatydami nusidėjėliui gyvenimą su Kristumi, jie kalba apie didžiulę Dievo meilę, būsimas palaimas, klestėjimą, ramybę ir laimę žemėje bei džiaugsmą amžinybėje. O kur išmėginimai, šėtono puolimai, kova su aistromis, savo gyvenimo aukojimas, kryžiaus nešimas ir t.t.?

Savo palyginimus apie savo pasekėjus, Kristus baigia pavyzdžiu apie druską. Krikščionis stojęs į siaurą kelią ir neįvertinęs sunkumų, kuriuos jis žadą, nepaėmęs savo kryžiaus ir palikęs širdį savo namuose, yra panašus į druską, praradusią savo sūrumą ir niekam netinkančią.
"Ją išmeta laukan... Kas turi ausis klausyti - teklauso!"